Pirmąjį savo darbą Arūnas KUČIKAS (61) prisimena su šypsena – su draugais grojo vestuvėse. Vėliau – nenusisekusios statybų studijos, kariuomenė ir grįžimas į laisve dvelkiančią Lietuvą. O tuomet, atvirauja Kauno arkivyskupijos „Carito“ vadovas, kartu su santuoka atėjęs net pačiam sunkiai paaiškinamas esminis gyvenimo pokytis – supratimas, kad solidarumas ir bendrystė yra vieni svarbiausių dalykų žmogui. „Nors ir kas nutiktų, kiekvienas vertas būti žmogumi, vertas pagalbos“, – įsitikinęs Arūnas.
Nuo ko prasidėjo jūsų karjera ir kaip atkeliavote iki „Carito“?
Mano profesinis kelias klostėsi ne visai lengvai. Mokslus baigiau gerais pažymiais, šeimoje buvau vienas vaikas, viskuo aprūpintas ir laimingas. Bandžiau eiti teisingu keliu, bet pažvelgęs atgal suprantu, kad tiesiog neturėjau motyvacijos ir aiškesnės vizijos. Tuometiniame Kauno politechnikos institute įstojau į statybą, bet labai greitai ir akivaizdžiai pasimatė, jog tai – ne man. Ten kankinausi ir ne visada aplinkiniai buvo laimingi su manimi. Beje, pagrečiui muzikavau, pirmuosius savo pinigus uždirbau su draugais grodamas vestuvėse.
Po pusantrų metų mokslo išėjau, o tada manęs laukė kariuomenė. Ten susirgau tuberkulioze, ilgai gydžiausi ligoninėse, todėl mane grąžino atgal į Lietuvą. Dar turėjau idėją pasveikęs grįžti į Maskvą mokytis, tačiau prasidėjo atšilimas, laisvės judėjimai ir, aišku, tų minčių neliko. Įsidarbinau savo buvusioje mokykloje, su draugais vėl pradėjome groti, ėmiau studijuoti, įsitraukiau į įvairias veiklas – neturėjau aiškios krypties, tiesiog norėjau gerai jaustis. Galiausiai taip nutiko, kad su santuoka atėjo visai kitas požiūris į gyvenimą, susimąstymas.
Galvoju, kad jis kilo net ne iš manęs, mes tai krikščioniškame pasaulyje vadiname atsivertimu. Tai buvo tikrai radikalus požiūrio keitimas, sunku net paaiškinti.