Carloso Castanedos gyvenimo mistika

1. Kilo klausimas, kas per vienas tasai Carlosas Castaneda? Tai gali reikšti viena: esate žmogus, nepajudinamai įsitvirtinęs šioje materialioje realybėje ir į tokias neaiškias sritis kaip mistika išvis nekišate nosies. Antraip šis vardas būtų iki skausmo pažįstamas. Tiems, kam nesvetimas noras pažinti visatos paslaptis, rašytojas Carlosas Castaneda yra lyg kelrodė žvaigždė. Tiesa, tai nereiškia, kad entuziastai, kurie godžiai eilutė po eilutės perskaitė visas jo knygas, apie šį žmogų žino daug daugiau nei tie, kurie rašytojo vardą girdi pirmąkart. C. Castaneda – ne tokia asmenybė, kurią įmanoma „perkąsti“ it  kokią minkštą spurgą...

2. Tikriausiai jau supratote, kad neturime pretenzijų atsakyti į klausimą, kas toks iš tiesų buvo Carlosas Castaneda. Tiesiog jūsų dėmesiui pateikiame keletą jo biografijos detalių. Na, o jei užsidegsite smalsumu, visą šios neįprastos asmenybės gyvenimo dėlionę teks susidėlioti patiems. Tik perspėjame, bus nelengva. Žinių apie C. Castanedą išlikę nedaug ir tos pačios gerokai atmieštos gandais. Reikia pridurti, kad dėl to iš peties pasistengė ir pats rašytojas. Jis turėjo įprotį tai dingti, tai vėl ūmai atsirasti visuomenės akiratyje. Ir kaskart, kai atsirasdavo, jo biografija būdavo lyg nauja. Maža to, kad nemėgo bendrauti su žiniasklaida, – įkalbėti jį nusifotografuoti buvo beveik neįmanoma, o įrašyti pokalbį į diktofoną – griežčiausias tabu. Vėlesniaisiais gyvenimo metais C. Castaneda išvis pasislėpė nuo viešumos. Neatsiliepdavo telefonu, o su leidėjais ir kitais svarbiais asmenimis bendravo tik per agentą.

3. Asmeninė rašytojo istorija, kurią vėliau jis su įkarščiu stengėsi sunaikinti, prasidėjo 1925 m. gruodžio 25 d., t. y. per pačias Kalėdas. Mažylis Carlito, kitaip Carolosas Cezarias Salvadoras Arana Castaneda, šio pasaulio šviesą išvydo Peru, Kaimarkos mieste. Kas tokie buvo jo tėvai, šaltiniai nesutaria. Visgi dažniausiai minimas faktas, kad tėvas buvo vietinės reikšmės intelektualas,  o mama... Tiesiog jauna moteris, turinti polinkį į depresiją. Ji apleido šį pasaulį, kai Carlosui buvo per dvidešimt. Po motinos mirties būsimasis rašytojas nutarė traukti į svajonių Ameriką ieškoti laimės – kaip ir daugelis jaunuolių svajojo apie turtingesnę ateitį. Tiesa, turėjo pretenzijų tapti menininku, galbūt skulptoriumi. Bet taip ir netapo. Blaškėsi po gyvenimą it vėjo pučiamas lapas. Duoną pelnydavo tai darbuodamasis kasininku, tai vairuodamas taksi, buvo atsidūręs netgi kariuomenėje. Paskui studijavo žurnalistiką, rašė straipsnius... Galiausiai jį apsėdo svaiginamųjų augalų tyrinėjimo manija, kuri nuvedė į Kalifornijos universitetą, Antropologijos fakultetą studijuoti etnobotanikos.

4. Vaikydamasis žinių apie indėnų vartojamus vadinamuosius jėgos augalus, C. Castaneda netikėtai susitiko su don Chuanu. Pastarasis vieno draugo buvo pristatytas kaip indėnas, šį tą išmanantis apie tų augalų vartojimą ir paieškas. Pirmoji pažintis nenusisekė – pasiūlymą pasidalyti informacija Don Chuanas sutiko trikdoma tyla. Bet tai tebuvo pradžia, nutiesusi C. Castanedai kelią į magišką šamanų pasaulį. Tolesni įvykiai susiklostė taip, kad visai netikėtai Carlosas tapo žiniuonio Don Chuano mokiniu. Bent jau taip byloja jo biografai, apie tai pasakoja ir daugiau kaip dešimt parašytų knygų, dovanojusių C. Castanedai pasaulinį pripažinimą.

5. Kas iš tiesų vyko rašytojo gyvenime po lemtingo susitikimo su jakių šamanu? Ar tai, ką jis pasakoja knygų serijoje, galima imti už gryną pinigą? Niekas negali tiksliai atsakyti. Pasirodžius šioms knygoms, užvirė tikra beprotybė. Būriai svajoklių hipių, trokštančių pasinerti į kitokią realybę, kraustėsi dėl šių knygų iš proto, būrėsi į C. Castanedos sekėjų gretas. Na, o akademinio pasaulio atstovai negailestingai dėjo rašytojo darbus į šuns dienas aiškindami, kad visa tai yra pramanas. C. Castanedai visa tai buvo nė motais – nesiteikė netgi įrodyti, ar jo mokytojas Don Chuanas buvo realus asmuo.

6. Atrodo, jog paslapčių meistras C. Castaneda troško, kad pasaulis jį priimtų vien kaip antgamtiškų jėgų medžiotoją. Visgi daugeliui paprastų mirtingųjų, ko gero, labiau rūpėjo materialus rašytojo pasaulis. Ar jis turėjo šeimą? Meilužių? Vaikų? Taip, panašūs paklydimai nesvetimi ir tokiems žmonėms. Kiek pasaulyje esama rašytojo kraujo turinčių asmenų, tiksliai nežinoma. Susituokęs jis buvo kartą. Tai buvo audringas ryšys. Jiedu abu su Margaret domėjosi ezoterika, žavėjosi socializmu, bet kartu teišbuvo vos pusmetį. Pasak gandų, C. Castanedos moterį nuviliojo turtingas arabas. Iš šios santuokos 1961 m. gimė berniukas  Carltonas Jeremy. Nors rašytojas suteikė jam pavardę, taip ir liko neaišku, ar jis yra šio vaiko tėvas. Vėliau jam tai ir nerūpėjo. Gyvenimo saulėlydį paslaptingų jėgų medžiotojas pasitiko visiškai išsižadėjęs artimųjų. Jį supo tik būrelis bendražygių, daugiausia moterų.      

7. C. Castanedos mirtis taip pat buvo neeilinė. Knygoje „Kelionė į Ikstlaną“ didysis magijos žinovas Don Chuanas štai ką išpranašavo autoriui: „Savo paskutinį šokį šoksi čia, kalvos viršūnėje, leidžiantis saulei. Tavo šokis bylos apie atskleistas paslaptis ir regėtus stebuklus. Baigęs šokti, tu pažvelgsi į saulę, kurios daugiau niekada nepamatysi – nei sapnuodamas, nei pabudęs. O tada mirtis pakvies tave , rodydama į pietus. Į begalybę.“ Nuostabi, tiesiog romantiška pranašystė...  Gal Carloso siela, prieš išsisklaidydama amžinybėje, paskutinį gyvenimo šokį šoko toje kalvoje, kas žino... Tačiau fizinė jo mirtis, regis, buvo proziškesnė.

8. Šaltiniai byloja, kad rašytojas šį pasaulį paliko 1998 m. balandžio 27 d. eidamas 73-iuosius aklinai užsidaręs nuo viešumos savo namuose Vestvude. Nurodyta mirties priežastis – kepenų vėžys. Nustebote, kaip tokį magijos paslaptis valdantį žmogų galėjo pribaigti liga? C. Castaneda yra sakęs, kad vėžys – tai kaina, kurią sumokėjo už tai, jog kažkada buvo siaurakaktis ir netikėjo, kad mums suvokiama realybė tėra viena iš galimų interpretacijų ir kad be jos egzistuoja dar nesuskaičiuojama daugybė kitų realybių. Kol tai suvokė, turėjo suvartoti dideles dozes narkotinių arba, pasak indėnų, „jėgos augalų“. Esą dėl pastarųjų vėliau ir kilo negalavimų

Nepaisant mirties aplinkybių, mistiškojo autoriaus bendražygiai teigė, kad paskutinį atodūsį jis išleido nušvitęs, degdamas „ugnimi iš vidaus“. C. Castanedos mirtis kurį laiką dar buvo slepiama. Nebuvo jokios laidotuvių ceremonijos ir minių gedinčiųjų. Rašytojo kūnas buvo sudegintas, o pelenai slapčia išbarstyti virš dykumos Meksikoje. Vis dėlto dar ir šiandien yra tikinčių, kad tokie žmonės kaip Carlosas Castaneda negalėjo taip banaliai numirti. Jų manymu, jis ne mirė, o tik pasitraukė į kitą realybę, iš kurios vieną dieną atsiųs kokią intriguojančią žinutę...