„Céline“ mados namuose kurianti Eglė Čekanavičiūtė: „Jaučiu, kad turiu tam gyslelę“

Rugpjūtį gavusi atostogų, jas taip pat leido tarp dviejų miestų – Vilniuje įsikūrusi „bohemiečių“ trupė, kurios jaunimui skirtai operai „Jonas ir Greta“ Eglė kuria kostiumus, o Kaune – vaikystės namai, tėvai, čia jos scenos idėjos virsta materialiomis. 

Lietuvoje visiems pirmiausia daro įspūdį su Egle siejami vardai – juk nedaug tautiečių yra pravėrę „Dior“, „Burberry“, „Maison Martin Margiela“, „Céline“ mados namų duris. O visa tai pavyko smulkutei, ne provokuojamai, o tiesiog patogiai ir įdomiai rengtis mėgstančiai merginai su keliais spalvotais auskarų žiedukais ausyse. Kol kalbamės vienoje Laisvės alėjos kavinių, ji vis pamoja atokiau prisėdusiam prancūzui savo draugui Adam. „Atvažiavo manęs aplankyti“, – šypteli retai į Kauną beparvykstanti Eglė.   

Papasakok apie dabartinį savo darbą, dėl kurio tiek keliauji.

Esu „Céline“ drabužių dizainerė. Mano darbas susideda iš daug dalių. Jei žiūrėtume chronologiškai, sezono pradžia – ganėtinai laisvas laikas, pats fainiausias, nes einu po galerijas, ieškau idėjų, pirkinėju visokias smulkmenas, lankau bibliotekas, perverčiu per dieną tūkstančius knygų ir žurnalų puslapių. Kai sukaupiu informaciją į konkretesnę krūvą, idėjos pačios kaip kortos sukrinta. Tada eskizuoju, imu audinį, kažką dėlioju ant manekeno, galvoju toliau.

Aišku, dirbu ne viena – su komanda, pasiskirstome darbais ir turime dainuoti kaip choras (šypsosi). Pasiginčijame – jei nuomonės sutaptų, nieko originalaus nepadarytume. Vėliau jau skirstomės, kas vieną temą plėtoja, kas imasi, pavyzdžiui, konkrečių kelnių. Viskas – gana laisvai. Jei turiu idėją palaidinei, ją, pakeitusi audinį, ilgius, galiu transformuoti į suknelę ar kokį lauke dėvimą rūbą – iš vieno drabužio išsivysto tam tikros estetikos temelė. 

Kadangi „Céline“ meno direktorė Phoebe Philo yra britė, gavusi kvietimą būti kompanijos lydere iškėlė sąlygą: iš namų nesikraustys. Užtat meninė darbo dalis vyksta Londone. Paskui traukiam į Paryžių. Ten – nuostabi komanda, talentingiausi konstruktoriai, kitų sričių meistrai. Visi, atrodo, serga už tą firmą, atiduoda jai daugiau, nei priklauso. O tie, kurie galvoja apie save ir iškart klausia „o kas man iš to?“, ilgai pas mus neišlieka. 

 Pabūti namuose Londone ilgėliau – šventė, nes dažnai nakvoju viešbučiuose, pas draugus – dėl to kuprinėje nešiojuosi dantų šepetėlį. Dažnai iš vakaro nežinau, kur teks atsidurti kitą dieną. 

Tarp Londono, kur bazuojuosi, ir Paryžiaus važiuoju bent kartą per savaitę. Traukinys patogus ir – tik dvi su puse valandos nuo vieno iki kito miesto centro. „Eurostar“ dirbam, miegam, valgom, užtat ir sakau, kad gyvenu ant ratų tiesiogine prasme. Pabūti namuose Londone ilgėliau – šventė, nes dažnai nakvoju viešbučiuose, pas draugus – dėl to kuprinėje nešiojuosi dantų šepetėlį.

Dažnai iš vakaro nežinau, kur teks atsidurti kitą dieną, kad priimčiau vieną ar kitą sprendimą. Tokio gyvenimo privalumas – išmoksti neapsikrauti. Nes, įsivaizduokit, jei man reikėtų vieno kremo paakiams, kito – plaukų galiukams, būtų košmaras! 

Kelionės į mados pasaulį pamatai – šeimoje? Girdėjau apie tris šios profesijos atstovų kartas.

Aš – jau ketvirta! Mano prosenelis buvo knygnešys lietuviškos spaudos draudimo laikais. Išmanydamas siuvėjo amatą, keliaudavo per kaimus iš Tilžės, belsdavosi į trobas klausdamas, ar nereikia ko apsiūti, susipažinęs su žmonėmis, patikimiems siūlydavo knygas ir ragindavo nepamiršti lietuviško žodžio. Prosenelis vedė jau penkiasdešimties, mano senelis – jauniausias jo sūnus, mama – jauniausia senelio duktė, užtat mūsų giminės kartos tokios ilgos. Senelio sesuo, mano mamos teta, kuriai dabar 92-eji, visą gyvenimą apsiūdavo savo kaimą ir, girdėjau, buvo tokia specialistė, kad dydžius iš akies nustatydavo. Iš jos siūti išmoko mama – būdama penktokė ji sau pasisiuvo paltą! Turiu nuotraukų, kur mama – prie siuvimo mašinos, aš – jai ant kelių ir mudvi siuvame dviese. Gal tai ir lėmė, kad taip savo kelią nuvingiavau.

Taip natūraliai po dviejų Vilniaus dailės akademijos kursų nuvingiavai ir iki Londono, prestižinio „Central Saint Martins“ koledžo?

Smagiai studijavau Vilniuje, bet, kai dairaisi, tai ir surandi, kur sukti. Pabandžiau stoti į Londoną – pavyko, beliko tik išvažiuoti. Lengva, aišku, nebuvo. Bet manimi labai tikėjo ir visokeriopai palaikė tėvai, stengėsi padėti, kuo galėjo. Aišku, ir mano poreikiai nebuvo dideli. Londone mažai kas gali sau leisti atskirus butus, net atskira vonia jau yra toookia prabanga! Kiti be to negali, bet aš mielai gyvenau su įvairių tautų draugais keliese. Kadangi nuo mažens esu smalsi, visur nosį kišu, man patiko pažinti kitas kultūras. Suvokti, kad žmonės kitaip mąsto, kitaip elgiasi, bet tai nereiškia, kad yra blogesni nei tu. Tai atvėrė akis ir širdį priimti kitokius žmones. Apskritai dideliuose miestuose netolerancijai yra labai nedaug vietos. 

Anglija tais laikais suteikdavo studijų paskolas Europos Sąjungos studentams – dar dabar iš savo algos ją moku, nes nemaža skola išėjo. Bet kai baigiau mokslus, po metų jie pabrango trigubai. Ir niekas nebeduoda lengvatinių paskolų. Tiesiog valdžia pamatė, kad per daug žmonių baigia universitetus ir nebelieka kam valyti gatvių. Mokydamasi vis susirasdavau darbelių. Ir administratore buvau, ir drabužių pardavėja, ir sporto klube dirbau, teko pasisukioti bare. Drabužių parduotuvėje sužinojau, ką žmonės perka, o kas gali būti svarbiau, kai esi dizaineris. Bare po universiteto baigimo dirbau tik mėnesį – norėjau iš galvos išvalyti viską. Labai patiko – prieidavo tokių stilingų žmonių! Tuo metu ieškojau darbo pagal specialybę, ko nors rimto, nes jaučiu, kad turiu tam gyslelę. 

Mane praminė Panele Auskare, nes iš viso to vis pavykdavo kokius įdomesnius auskarus padaryti. Dirbti buvo labai smagu, bet kompanijoje grėsė reformos, supratau, kad nelabai man liks vietos.

Londone rasti darbą dizaineriui, net ir su čia gautu diplomu, neturėtų būti paprasta. 

Labai gerai sugalvota studijų programa, nes dalį jos sudaro praktika – taip į pasaulį neišleidžiami gryni menininkai. Pavyzdžiui, tai, ką darau savo darbe, meno teturi gal dvidešimt procentų. Visa kita – realybė, išmanumas, patyrimas ir darbas tikrai ne tik dėl daikto grožio. Visur, kur atlikau praktiką, stengiausi dirbti gerai ir palaikyti ryšius su viršininkais. Pirmiausia patekau į „Burberry“, trečiame kurse – į „Dior“.

Užtat baigusi studijas paskambinau buvusiam bosui iš „Dior“. Pasijuokėm, kad greitai metai prabėgo, jau esu diplomuota, o paskui jis: „Man atrodo, yra viena laisva vieta.“ Taip atėjau į vadinamąjį costume jewellery skyrių, kur kuriami įvairiausi aksesuarai – papildomi elementai, skirti parodyti ant podiumo per šou. Šie aksesuarai didesni, ryškesni už kitus, o po šou parduodami. Atvažiavau į interviu, pristačiau savo darbus, bet jie pasigedo stažo: kompanijos ir diplomuotus, bet stažo neturinčius dizainerius stengiasi įdarbinti praktikantais – taip gali mokėti vos simbolinį atlyginimą. Šaltu veidu pasakiau, kad stažo kaupti neturėjau galimybių, nes studijavau.

Nežinau, kas lėmė – jie nenorėjo ilgai ieškoti kito kandidato ar tiesiog įtikau, bet iškart gavau etatą ir aštuonis mėnesius dirbau apsikasusi kaspinėliais, sagutėmis, odelėmis, daug pindavau, ausdavau, piešdavau. Mane praminė Panele Auskare, nes iš viso to vis pavykdavo kokius įdomesnius auskarus padaryti. Dirbti buvo labai smagu, bet kompanijoje grėsė reformos, supratau, kad nelabai man liks vietos. Be to, pati norėjau grįžti prie drabužių kūrimo. Jau buvau išsiuntusi paraišką į „Maison Martin Margiela“, kaip tik tuo metu sulaukiau jų skambučio. Atsirado trumpas poros mėnesių kontraktėlis. Ir vėl – aksesuaruose. Pagalvojau: kodėl ne, jei nieko geriau šią akimirką neturiu? Laikas ten buvo nuostabus. Viskas – priešingai nei „Dior“.

Sena mokykla su nubyrėjusiais sienų dažais, viskas bohemiška, o „Dior“ – pompastika, glamūras, blizga. „Dior“, būdavo, sutinki žmogų, nešantį šou skirtą couture suknelę, – nešančiojo net nesimato, į liftą su juo vos telpi, suknelės tiulis lenda į akis, burną. O kad kurtum „Margiela“ mados namams, reikia netradicinio požiūrio. Ten, pavyzdžiui, auskaras nėra šiaip auskaras, jo užsegimas tampa auskaru, rankinė atrodo lyg išvirkščia.

Man buvo be galo įdomu, išsilaisvinau iš „Dior“ drugelių, kaspinėlių. Besibaigiant kontraktui, drabužių dizaineris ėmė ieškoti asistentės ir taip susikalbėjo su mano viršininke, kad ši perleidžia mane jam. Jiedu parūkė ir sudarė sandorį, kuris, žinoma, man tik į kišenę – labai naudingas. Pora metų ten buvo labai smagūs, su tuomečiu kolektyvu tebebendraujame, nors daug kas išsilakstę kitur – rūbų dizaino srities žmonės daug juda, keičia darbus, nes, manoma, jei per ilgai užsibuvai vienoje firmoje, esi ją pernelyg perpratęs ir nieko naujo nebepasiūlysi.

Londone visada yra ką veikti – įšok į metro ir tave gyvenimas kur nors nuneš kaip upė. Paryžiuje – tas pats. 

„Céline“ aš – lygiai metai. Ir turbūt intensyviau gyvenime nesu dirbusi. Kažkada sakiau, kad, jei metus išdirbsiu, medalį užsikabinsiu. Bet dabar atrodo, kad ką tik įsivažiavau, išeiti būtų nesąmonė. Pirmiau buvo tyrinėjimo laikotarpis. Čia – kitaip nei „Margiela“. Patys mados namai daug svarbesni. Net savo audinius mes patys kuriame, viską vysto koncernas, kuriam priklauso „Fendi“, „Louis Vuitton“, „Moët & Chandon“, „Hennessy“.

Čia savo fantazijos ribas gali paleisti toli toli, tik viską reikia motyvuoti. Tie metai man – kaip treji universiteto. Nesu gavusi tiek informacijos ir sukūrusi tiek rūbų per gyvenimą. Darai – netiko, perdarai – vėl netiko. Paskui grįžta pirmasis variantas, juo ima tikėti ir liepia plėtoti. Kartais mūsų vadovei Phoebe netinka tas rezultatas, kurį dar prieš mėnesį puikiausiai pati vertino. Iš pradžių buvo šokas: kaip čia mano darbą, į kurį sudėjau visą širdį, gali imti ir anuliuoti? Bet taip galvoti negalima. Sentimentų savo projektams negali turėti. Kaip ir priimti kritikos asmeniškai, nes neišgyventum. Iškepei: netiko – darai naują. Kiek reikia, tiek darai, išsioperavęs tam tikras emocijas. Ir asmeniniame gyvenime tampi kitoks – nebekreipi dėmesio į smulkmenas.

Ir kaip po visų darbo įtampų ilsiesi?

Dabar išties pradėjau garbinti poilsį, nes anksčiau greitai save išeikvodavau ir suvokiau, kad net atsipalaiduoti nebeišeina. Gyvenu ne miesto centre – jame ir nelabai išgalėčiau, bet kita tokio mano pasirinkimo priežastis – būti kuo toliau nuo dūmų, to amžino šurmulio. Su sėslia ir ramia kambarioke išsinuomojome butą Londono šiaurėje, aukščiausiame didmiesčio taške Highgate. Ten ir oras grynesnis, medžiai dideli, seni miškai, rytais pažadina pelėdos. Iki darbo man – keturiasdešimt minučių metro. Vis ketinu važinėti dviračiu, bet neišdrįstu.

Londone visada yra ką veikti – įšok į metro ir tave gyvenimas kur nors nuneš kaip upė. Paryžiuje – tas pats. Turiu daug draugų, su kuriais smagu susitikti, anksčiau eidavau į vakarėlius, bet dabar mieliau renkuosi vienatvę. Anksčiau, būdavo, puikus aktyvus savaitgalis praeina, bet po jo jaučiuosi nepailsėjusi, o kaip atlaikyti savaitę? Ir klubai man nebeįdomūs. Patinka koncertai, vaikštau į jogą, meditacijas – tai išmoko be didelių laiko ir pinigų resursų atsikratyti visko, ko tau nereikia. Kažkas iš didžiųjų filosofų yra pasakęs: geriau nedaryk, kas nebūtina.

Mano kambariokė – mitybos konsultantė ir žaliojo maisto šefė, tad pati daug gamina namie. Nemažai ką nuo jos nusižiūriu. Mėgstu gaminti, nesu iš tų, kurie bėgdami tekini pavalgo. Savaitgaliais mielai keliauju į netoliese esantį ekologiškų produktų turgų, stengiuosi bent kartą per dieną pasigaminti ką nors įdomesnio. Domiuosi sveika mityba, nes tai neišvengiama žmogui, kuris iš savęs daug reikalauja. 

Kurdama kostiumus „Jonui ir Gretai“ taip pat iš savęs daug reikalauji? „Bohemiečių“, arba kitaip – Vilniaus miesto operos, spektakliuose dirbęs Juozas Statkevičius aukštai pakėlė kartelę. 

Tai, ką dabar darome su „bohemiečiais“, – kitas žanras nei ankstesni Juozo darbai. Keliskart susitikome su trupe, apsimainėme idėjomis, pamąsčiau ir ryžausi išbandyti save teatro scenoje. Kostiumai kuriami Jonui, Gretai, mamai, tėvui, miško gyventojams. Tai bus pasaka, perpasakota šiuolaikiškai jaunimo lūpomis. Ką norėčiau padaryti, man aišku, bet projekte vis atsiranda nežinomųjų ir kintamųjų. Premjera – ne už kalnų, bet, tikiuosi, viskas pavyks. Suvienijome jėgas su mama Gražina Čekanavičiene. Aš atsakinga už dizainą ir estetiką, ji su savo ateljė „Vivat Modus“ – už idėjų įgyvendinimą. Tikiuosi, visiems patiks ir mūsų darbas tiks.