Česlovo Gabalio ir Jeronimo Miliaus koncertas kovo 8-ąją: du rokeriai ir tik fortepijono muzika

Trio sudėtis, du vyriški balsai fortepijono skambesio fone, kitoks žvilgsnis į kūrinius žada šį tą neįprasto ir naujo. Muzikos kalba universali ir perteikia daug emocijų, jausmų, gražių intencijų, tačiau vis tik smalsu, kaip kovo 8-ąją vertina atlikėjai? Ko galima tikėtis iš šios vyriškos sąjungos scenoje? Nuoširdūs atsakymai bei mintys apie šiuos ir daugiau klausimų interviu su trimis scenos profesionalais. 

 – Visi scenoje esate jau ne vienerius metus, koncertuoti teko su daugybe atlikėjų. Ar tai pirmasis jūsų koncertas drauge? Kaip gimė idėja susiburti į šį projektą?

Č.Gabalis: Jeigu dviese, tai ne pirmą kartą, bet trise – pirmąkart. O idėja gimė Jeronimui, bent jau man Jeronimas paskambino.

J.Milius: Rimtai man? (juokiasi). Na, gerai. Aš pasiūliau Česlovui, nes vis tik moters dienos proga norėjosi kažko kamerinio, neįprasto. Tokie koncertai daugiau asocijuojasi su klasika, klavišiniais instrumentais, o ir Rotušės erdvė įpareigoja sugalvoti ką nors įdomesnio. Pamaniau, kad būtų įdomu, jeigu du rokeriai pasirodytų tik su fortepijonu ir dainuotų nuo roko baladžių iki galbūt net miuziklų, kaip visa tai skambėtų. Visoms roko baladėms reikia masės, grupės, orkestro, o čia mes būsime dviese, tad pakankamai nuogi.

Č.Gabalis: Praktiškai čia jau turi pateisinti savo dainininko vardą, nes iš tikrųjų esi plikas tam tikra prasme. 

J.Milius: Nepasislėpsi už instrumentuotės kažkokios. Su Česlovu mes jau pažįstami daug metų ir tokio koncerto dviese nesame turėję, tad šis renginys įdomus ir dėl to. O Feliksą taip pat pažįstu begalę metų, mano manymu, jis vienas geriausių akompaniatorių, solo muzikantų Lietuvoje, puikiai jaučia visus žanrus, su juo visada lengva, ramu groti.

F.Zakrevskis: Idėja tikrai gimė Jeronimui. Man yra šiek tiek naujas dalykas koncertuoti tokioje vyriškoje kompanijoje. Kaip aš juokaudamas sakau, mano 2015-ieji buvo moterų, divų metai, specialiai aš to neieškojau, bet likimas atsiuntė labai daug divų. Grojau ir su ilgametėmis partnerėmis kaip Rosita Čivilytė, kalbu apie koncertą dviese. 2015 m. atsirado patirtis su naujomis partnerėmis: Juste Arlauskaite-Jazzu, Karina Krysko, Justina Būdaite, Neda. O 2016 m. pradedu vyriškoje kompanijoje. Nors su Jeronimu scenoje kartu esame seniai, su Česlovu man bus premjera, labai malonu ir garbė.

–  Ko klausytojai, ar veikiau klausytojos, gali tikėtis iš šio koncerto? Kokie ryškiausi kūriniai skambės jame?

F.Zakrevskis: Manau, kad moterims bus malonu išgirsti daug roko baladžių: romantiškų, švelnių, vyriškų. 

J.Milius: Aš galvoju, kad nereikia nusiteikti, kad į šį koncertą turi eiti vien moterys, todėl, kad mes dainuosime tiek roko klasikinių hitų, kurie mums patinka, tai ir kitiems vyrams patinka. 

Č.Gabalis: Galų gale juk moteris kažkas atlydės. 

J.Milius: Nereikia nusiteikti, kad jei ateisi į koncertą, reikės miegoti, klausyti, kaip Gabalis su Miliumi visoms pataikauja ir aiškina, kokios jūs gražios... Aišku, kad jūs gražios! (juokiasi).

Č.Gabalis: Tema vis tiek vienareikšmiškai bus apie meilę. Mes solidarizuojamės su moterimis bent jau meilės reikaluose (juokiasi).

– Kaip vertinate kovo 8-osios šventę? Ar sveikinate brangias moteris, o galbūt tai labiau laikote sovietmečio reliktu?

Č.Gabalis: Graži šventė, graži proga bent kažkiek sušvelninti situaciją (juokiasi).

J.Milius: Labai puiki diena, kuri primena mums, kad mes galime kartas nuo karto padovanoti gėlytę artimai moteriai. Galų gale mamai, sesei.

Č.Gabalis: Kiekvieną dieną juk nedovanoji, nenuperki tų gėlių, o šia proga gražiai primenama, kad gali tai padaryti.

F.Zakrevskis: Aš tai niekaip nevertinu (juokiasi). Galvoju, kad taip tiesiog susiklostė istoriškai, kad ji užsifiksavo atmintyje. Bet kodėl gi ne, gražu.

–  Jeronimai, tu vis dažniau sutinkamas miuziklo, roko operos scenoje. Kitaip tariant, atsiduri ten, kur greta balso ne mažiau svarbi ir vaidyba: „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, „Karmen“, „Svynis Todas: demonas kirpėjas“... Ar klausytojams verta sunerimti, kad Jeronimas paliks, mažiau laiko skirs roko scenai ir pasiners į miuziklo žanrą? Kuo tau ypatingas miuziklas?

Aš štai prieš save turiu puikų pavyzdį, kuris lygiai tą patį darė ir dainavo daugybėje miuziklų bei roko operų ir tuo metu grojo ir roko muziką. Ir nenuskendo. Šiandien, jei nori, dalyvauja tuose pačiuose miuzikluose ir dainuoja roką. Juk nėra taip, kad miuziklas tave įtrauks kaip juodoji skylė ir neturėsi pasirinkimo. Visada renkiesi pats. Man asmeniškai taip pat patinka dainuoti roką, kaip dirbti teatre. Man abu dalykai yra prie širdies, todėl aš juos abu darau su malonumu. Nematau priežasties, kodėl kažko turėčiau atsisakyti.

– Visi trys esate daugybės muzikinių projektų dalyviai ir nugalėtojai, pasižymintys sugebėjimu įsikūnyti į pačius įvairiausius amplua bei savaip perteikti bet kokį muzikos stilių. Kurį muzikinį projektą, projektus vertinate kaip vertingiausius sau pačiam?

F.Zakrevskis: Aš visada mokausi iš savo partnerių, džiaugiuosi, kad man tenka bendradarbiauti su geriausiais, jie yra mano mokytojai. Didžiuojuosi jais ir mokausi iš jų. Nesvarbu, koks stilius, koks žanras, visada gali sau kažko pasisemti.

Č.Gabalis: Manau, kad didžiausia patirtis, nors ir nesi tikras aktorius, ateina iš teatro scenos. Toje pačioje scenoje tenka susidurti su geriausiais aktoriais ir jų patirtis, mūsų dainavimas viename rezultate išvirsta į kažką gražaus. Šiaip bet koks koncertas yra patirtis, bet pati didžiausia, ko gero, yra teatro scenoje ir muzikinis brendimas ateina būtent su tuo.

J.Milius: Teatras duoda daugiau nei bet koks televizinis projektas. Televiziniame projekte tu gali pritaikyti tai, ką jau spėjai pasiimti teatre. Jei projekte reikia į kažką įsikūnyti, tu į tai žiūri kaip į personažą, kuriam suteikti formą mokaisi teatre.

Č.Gabalis: Bet toks įkūnijimas yra vienkartinis ir greitas, o teatre yra vystymas. Tu turi įsigyventi, bet, kaip sako režisieriai, tai daryti gali tik scenoje, o gyvenime tai reikia pamiršti.

J.Milius: Šiaip išskirti kažką vieną yra sunku, manau, net būtų nesąmoninga tai daryti, nes man atrodo, kad viskas gyvenime yra kaip viena ilga grandinė, kur be vienos grandies nebūtų jungties tolimesnei eigai. Man asmeniškai taip ir buvo: nebūčiau dalyvavęs „Eurovizijoje“, nebūtų pakvietę į „Triumfo arką“. Nebūtų pakvietę ten, nebūčiau susipažinęs su Ieva Prudnikovaite, su kuria mes turime atskirą šaką savo muzikinės veiklos, nebūtų manęs pakvietusi Dalia Ibelhauptaitė į savo „bohemiečių“ grupę. Iš to sekė „Auksinis balsas“ ir panašiai. Viskas yra svarbu. 

– Vadinasi, jei galėtumėte atsukti laiką atgal, savo muzikiniame kelyje nieko nekeistumėte?

J.Milius: Ne, nekeisčiau, nebent tu esi nepatenkintas tuo, kas esi dabar ir ką tu veiki. Aš bent jau esu labai patenkintas ir man viskas labai tinka ir patinka. 

Č.Gabalis: Aš dar daugiau pasimokyčiau vokalo. 

J.Milius: Aš irgi nuo anksčiau pradėčiau domėtis specialybiniais dalykais, nes jie nepakenktų ir dar daugiau suteiktų galimybių bei profesionalumo. 

F.Zakrevskis: Negalėčiau išskirti nieko tokio, kas būtų labai blogai. Kiekviena patirtis, kiekvienas partneris yra gerai. Viskas kaupiasi į vieną patirtį ir iš to mokaisi.

– Česlovai, jūsų atliekamas rokas, pataisykite, jei suklysiu, yra gana švelnus, vertėtų sakyti, aksominis, galbūt net kupinas kuklumo kaip ir jūs pats. Prieš kelerius metus parodėte visai kitokį savo veidą – tapote kieto ir šaižaus balso rokeriu grupėje „Minor Modesty“. Ar tai tik eksperimentas? O galbūt galima sakyti, kad ilgametis rokeris, populiariosios muzikos atlikėjas palengva keičia stilių?

Sunku pasakyti, kaip šis projektas rutuliosis toliau. Labai norėtųsi, kad jis egzistuotų toliau ir eitų pirmyn. Tokia muzika man visą gyvenimą buvo prie širdies, tik ne visada gali sau leisti tai atlikti tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva. Neslėpsiu, tai pas mus yra nišinė muzika, kuri nesurenka daug auditorijos, bet festivaliuose pasiteisina, nes mes tada dainavome „Roko naktyse“ ir „Velnio akmeny“. Ir šiaip aš pagalvoju, kad ta grupės atsirado todėl, jog mane visi vadina roko dainininku ir kažkada pamąsčiau: gerai, mane vadina roko dainininku, o ką aš dainuoju tokio rokavo? (juokiasi). Bandžiau kapstyti ir nieko nerandu. Ir man taip gėda pasidarė. Jeigu aš noriu vadintis normaliu roko dainininku, reikia pateisinti šį vardą kažkaip. Taip atsirado „Minor Modesty“. Tikrai nesigailiu, sakiau pasikabinsiu tą kompaktą nusidažęs aukso spalva ir džiaugsiuosi. 

– Juokingas klausimas. Mėgstamiausias muzikos stilius, regis, aiškus. O ar yra toks, kuriam sakote griežtą „Ne“? 

Č.Gabalis: Žinoma, man labiausiai patinka rokas, soul blues. O labiausiai nepatinka repas. Tai nereiškia, kad jis negali egzistuoti, bet man jis nepatinka ir aš jo niekada nedainuoju.

F.Zakrevskis: Aš neskirstau muzikos pagal žanrus. Tiesiog kiekviename žanre yra genialios, prastesnės muzikos. Be abejo, tu negali visko atlikti. Galbūt aš save nelabai įsivaizduoju kokiame country stiliuje. Ne viskas yra artima, bet klasikinė muzika, romantinė muzika man artima.

J.Milius: Tai tikriausiai rokas, nes veikia labiausiai kitaip nei visi kiti žanrai. Jis pripildo vidine energija, nuo jo yra visa mano muzikinė pradžia ir sentimentų daugiausia suteikia. Man jis yra puikus variklis, energetinė motyvacija. Yra žanrai, kuriuose savęs neišbandžiau. Pavyzdžiui,  Tolimųjų Rytų gerkliniai dainavimai, tai šie stiliai yra labai įdomūs, būtų įdomu pasimokyti ir tokių (juokiasi). Šiaip daug kas yra bandyta, man atrodo, kad į kiekvieną žanrą reikia labai gilintis, koncentruotis ir nemanau, kad yra daug žmonių, kurie yra universalūs ir gali dainuoti visus žanrus. 

– Česlovai, jūs pelnytai laikomas scenos grandu. Ryškiai sužibėjote ir vis dar žibate lietuviškos muzikos padangėje. Ar per kelerius kūrybos ir koncertavimo dešimtmečius jau teko sukurti ar atlikti tą vieną vienintelę dainą, kurią drįstumėte vadinti savo geriausiu ar net gyvenimo kūriniu?

Dainų aš nekuriu, o jas atlieku. Bet pavyzdžiui tokia daina kaip „Lopšinė“, kai ji buvo gimdoma, buvo pradinėje stadijoje, galima sakyti, kad aš prisidėjau prie šios dainos kūrimo. Iš pradžių ji buvo tokia rokinė. Apskritai šią dainą lydi anekdotinė situacija. Po pirmo pabandymo mes atsisėdome ir galvojome, kad apsiverksime, nes tokia nesąmonė gavosi. Ir tada Gintas Banys, tai jo sukurta daina, pasakė, kad čia lopšinė lyg tiktų. Sakau, tai ko tu nieko nesakei iš karto. Mano dukrai tada jau buvo keturi metai. Tai buvo pirmas atsistojimas prie mikrofono ir jis baigėsi daina. 

– Feliksai, grodamas „4tango“ sąstate įsikūnijate į tango stilistiką, įvairiuose festivaliuose pasineriate į džiazo klodus. Ar nėra sunku varijuoti tokioje gausybėje žanrų? O galbūt kaip tik sveika nesusitapatinti su vienu muzikiniu stiliumi?

Nuo vaikystės mane lydėjo klasikinė muzika ir džiazas, kadangi teko laimė prisiliesti prie improvizacijos su Vladimiru Čekasinu. Tas laisvės pojūtis ir muzikos traktavimas kaip kažkas laisvo, savo, manau, manyje liko ir tai galima pritaikyti bet kuriam žanrui. Kartais gana sveika pakeisti kryptį.

– Jeronimai, Česlovai, kuo ypatingas rokas? Kuo jis žavi ir patraukia ausį, o gal mintis ir širdį?

Č.Gabalis: Man atrodo, labiausiai kuo mane žavi rokas, tai yra nepataikavimas. Tu gali būti pačiu savimi, o kituose žanruose, ne visuose, bet pačiame populiariausiame, tu kartais turi pataikauti tam tikroms nuomonėms, skoniams, o čia yra taip, kaip yra. 

J.Milius: Laisve. Man pačiam svarbu nuolatinis laisvės jausmas, kad tu nieko nevaidini. Nei pats prieš save, nei prieš kitus, tad rokas atrodo išsilaisvinimas, motyvacija, kad viskas bus gerai, suteikia tokio optimizmo ir laisvės proveržį, vien dėl to, kad jei yra bloga nuotaika, rūpesčiai, ši muzika paskatina numesti viską nuo savęs, išsilieti.

– Ar galima sakyti, kad koncerte susijungs dviejų kartų rokas? Ar muzikoje galioja amžiaus limitai?

Č.Gabalis: Aš taip neskirstau aišku, bet lietuviai labai mėgsta pabrėžti, kad čia tas senis dainuoja (juokiasi). Tai taip, dvi kartos bus. 

J.Milius: Aš esu to senojo, gerojo, tikrojo roko fanas ir mane jis veža labiausiai. Jau visai šių dienų rokas nėra mano kažkoks mėgstamas ir aš nesidomiu tomis grupėmis, nebent „sunkesnėmis“. Mano skonio galbūt netenkina skambėjimas, kurio link dabar vystosi lengvesnio roko muzika. Aš iš tų, kuriems patinka tas senasis „priėjimas“ prie roko muzikos, kur sudėtinga atlikti kūrinį tiek vokaliai, tiek instrumentuotės, tiek kūrinyje esančio „groove“ atžvilgiu. Anksčiau vokalistai dainuodavo itin aukštas sudėtingas partijas, aš to mėgėjas. O tie padejavimai, pastenėjimai ir pašnabždėjimai į mikrofoną manęs nežavi.

– Viešojoje erdvėje neretai pabrėžiama, kad Jeronimas yra Česlovo Gabalio mokinys. Muzikiniame projekte „Auksinis balsas“ jūs, Česlovai, finale laimėjote ketvirtąją vietą. Tavo dalyvavimas, Jeronimai, baigėsi pergale. Ar galima sakyti, kad mokinys pranoko mokytoją?

Č.Gabalis: Nežinau, ar Jeronimas prisimins, bet manau, kad prisimins. Kai jis pirmąkart atėjo mokytis pas mane vokalo, mano pirmi žodžiai buvo: „Mokytis reikia taip, kad visą laiką perspjautum mokytoją“.  Manau, kad taip ir įvyko. Vadinasi, puikus mokinys.

J.Milius: Taip, jis yra pirmasis mano vokalo mokytojas. Būdamas 19-os metų sugalvojau, kad reikia investuoti savo laiką, pajamas ir pastangas į muziką, bet tik su sąlyga, kad tai atsipirks rezultatu. Pas Česlovą mokiausi beveik pora metų ir vieną dieną jis gražiai pasakė: „Aš nežinau, ko daugiau tave mokyti“. Mes pradėjome po truputį ir padainuoti kažkur, jis po to paskambino ir tam pačiam Povilui Meškėlai ir pasakė, kad yra vaikinukas, kuriam patinka, kaip tu dainuoji, kuris norėtų pas tave pasimokyti. Dėl tų visų praaugimų, peraugimų... Mes esame labai skirtingi ir vokaliai, ir su kažkokiais požiūriais. Apie pranokimus gali kalbėti tik mokytojai. Tiesiog mes esame labai skirtingi ir nėra tikslo kažką praaugti. Tikslas kiekvienam individualiai atrasti savo maksimumą ir praplėsti savo kažkokias ribas. 

– Ko palinkėtumėte į kovo 8-osios koncertą ateisiančioms moterims?

Č.Gabalis: Tikėti ir pasitikėti vyrais ir mylėti juos kaip ir mes jas mylime.

F.Zakrevskis: Palinkėsiu meilės, būti gražioms, kokios jos ir yra, ir dar labiau žydėti.

J.Milius: Palinkėčiau ateiti į koncertą, nes man atrodo, kad bus tikrai gražu, kadangi, nekalbu apie Feliksą, nes vien jis fantastiškai groja, visi kūriniai skambės visiškai netradiciškai. Žinote, vyrams kovo 8-ąją tenka rinktis, kur nusivesti savo damą: į baletą, kurio dažnas negali pakęsti, ar ateiti į mūsų koncertą, paklausyti legendinių roko hitų bei abiems gerai praleisti laiką (juokiasi).