Brazilas Makely Ka tituluojamas vienu geriausiu savo kartos kompozitorių ir atlikėjų. Iš pažiūros romus (bent scenoje), muzikantas publikai pateikė tokią įvairią muzikos paletę, kad nepatenkintų likti tiesiog negalėjo.
Šis jaunas muzikantas jau yra įrašęs keturis solinius albumus ir daugiau nei 80 dainų su įvairiais Brazilijos, Ispanijos, Portugalijos ir Japonijos dainininkais. Nors portugališkai supranta retas lietuvis, tad apie gilias dainų tekstų mintis šįkart kalbėti neverta, charizmatiškasis Makely Ka ir jo muzika buvo pats tas karštam vasaros vakarui Vilniuje.
„Labas vakaras“, – prisistatęs Lietuviškai sveikino portugalas. Tai, kaip jis ištarė šiuos įprastus lietuviui žodžius, nusišypsoti privertė kiekvieną lipte žmonėmis aplipusį staliuką. Juk visi žino, kaip smagu... ne ne, net malonu girdėti lietuviškai besikreipiantį užsienieti.
Paprasto vyruko įspūdis apgauna. Scenoje gitarą, tikrąja to žodžio prasme, pavertęs burtų lazdele daro stebuklus. Taip, galima būtų sakyti, kad jis iš savo amžininkų išsiskiria giliais ir ironiškais dainų tekstais ar netikėtomis kūrinių formomis. Tačiau labiau suprantama būtų, jei pabrėžčiau neįprasta dainavimo manierą – ramiai kėdėje sėdintis ir gitarą apglėbęs brazilas dainavo energingai, liūdnai, svajingai ir vertė pajusti muziką, judėti su ja. Net sėdint.
Jo dainavimo būdas – o gal tiksliau braižas – yra vadinamas aboio. Aboio stilius, paplitęs praėjusio amžiaus pirmoje pusėje šiaurės rytų Brazilijoje, buvo galvijų bandas varančių kaubojų dainavimo maniera. Kaubojų užduotis būdavo nuraminti bandą, todėl jie kalbėdavosi su gyvuliais dainomis.
„Žinoma, mano dainavimui įtakos turi ir kiti veiksniai, tokie kaip populiarioji ir tradicinė brazilų muzika, bet manau, kad charakteringiausiai mano kūriniuose girdimas aboio paveldas“, – dar prieš koncertą sakė muzikantas.
O Vasaros terasoje sėdinti „banda“ buvo tikrai rami. Žinoma, Makely Ka baigus vieną ar kitą dainą žmonės plojo, vienas kitas net garsiau riktelėdavo, tačiau elgėsi santūriai. Turiu pripažinti, tokios ramybės nejaučiau net klausydama operos ar simfoninio orkestro. Beje, net skambant energingai muzikai nei vienas žiūrovas nepakilo iš savo vietos šokiui ir tik iškvietus muzikantą bisui grupelė drąsiųjų scenos priekyje judino savo klubus.
Nors, kaip jau minėjau, tiek dainų tekstai, tiek ir pavadinimai buvo portugališki, dainininkas savaip pristatydavo kiekvieną savo kūrinį angliškai. Kartais jis pasakodavo, apie ką bus dainuojama, kartais - pasakodavo istoriją susijusią su atliekama daina. „Šią mano dainą inspiravo graikų mitologija. O jei tiksliau – mitas apie Achilą“, – prieš pradedamas dainuoti pristatė dainą Makely Ka.
Vilniuje ir Kaune koncertus surengęs muzikantas vieną dainą skyrė ir savo vaikams. Lyrišką ir lūpinės armonikėlės melodija papuoštą lopšinę atlikdamas brazilas tarė: „Dabar dainuosiu lopšinę, kurią skiriu savo mažiesiems berniukams.“
Dviejų dalių koncerte Makely Ka muzika svyravo nuo itin lyriškos, poetiškos ir net muzikalius bardų pasakojimus primenančios iki energingo regio ar trankios, į roko balades panašios muzikos garsų.
Maloniausia vis tik, kad Makely Ka scenoje buvo neįtikėtinai paprastas. Publikai jo paprašius atlikti Chico Cesar dainą „Mama Africa“, atlikėjas nesivaržydamas ir nesispyriodamas ją atliko. To tai tikrai nesitiki iš pasaulinio garso atlikėjo. Pasibaigus dainai ir Makely Ka nulipus nuo scenos, publika ėmė šaukti „Uno mas“ (liet. „dar kartą“ arba „pakartot“), tad Makely Ka ir vėl lipo į sceną ir sudainavo dar kelis savo kūrinius.