Charlesas DARWINAS (1809–1882) pakeltas kone į šventųjų rangą. Atrodo, kad žmogus, parašęs „Rūšių atsiradimą“, žinojo viską apie gamtą. Tačiau jis galėjo gyventi geriau, jei mokslo žinias bent retkarčiais būtų taikęs sau.
NE IŠ KARTO. Charlesas, verčiamas garsių tėvų ir senelių, studijavo mediciną, teosofiją, dar kažką. Bet kelyje pasipainiojo nelabai artimas giminaitis, kuris jį įtikino, kad ateitis priklauso botanikai. Charlesas patikėjo ir pradėjo karjerą šliaužiodamas po pievas ir gaudydamas vabalus; kai kurie trofėjai būdavo tokie unikalūs, kad patekdavo į mokslo žurnalus. To pakako, kad jis pasirinktų gamtininko profesiją ir studijas Kembridžo universitete.
Tačiau tėvas nepritarė sūnaus aistrai. Ir kai perspektyvus studentas buvo pakviestas į ekspediciją Pietų Afrikoje, senasis Darwinas sumokėjo laivo kapitonui už tai, kad jo vaikas keliautų kaip dykaduoniaujantis džentelmenas, neturintis jokių mokslinių interesų. Deja, tėvukas nenumatė, kad sūnų kankins jūros liga. Tad Afriką pasiekęs Darwinas ėmė vengti vandens, likdavo ant kranto – toli nuo pakišą gavusio kapitono. Bet tai nesutrukdė jam tapti ne tik sausumos, bet ir jūrų ekspertu.