Chirurgijos klinikos vadovė Vita Degutienė: „Dviračių sportas dovanoja laisvę“

Nors esate žinoma iš plastinės chirurgijos srities, esate profesoriaus Kęstučio Vitkaus dukra, jūsų vardas vis dažniau suskamba kalbant apie dviračių sportą. Kaip susijusi veikla klinikoje ir aktyvus judėjimas?

Klinika pastatyta mano prosenelio sode, čia ją seneliai įkūrė prieš 15 metų. Kieme ir seniau organizuodavome įvairius užsiėmimus moterims, kviesdavomės trenerius. Bet aktyviau veikti mane įkvėpė Fuerteventura. Čia pamatėme, kokie ispanai visuomeniški, draugiški, kaip jie dirba ir laisvalaikį leidžia kartu.

Grįžę į Lietuvą aktyvias veiklas pradėjome organizuoti klinikos darbuotojams, o pernai socialiniame tinkle brūkštelėjau žinutę, gal dar kas nors norėtų prisijungti. Planavome su moterimis paminti dviračiais. Ir pati nustebau, kaip prigužėjo pilnas klinikos kiemas. Visa tai išaugo į didžiulį judėjimą! Dabar su plentiniais dviračiais pajudėti susirenka ne tik moterys, bet ir jų vyrai, šeimos su vaikais. Tai daugiau nei sportas, ši veikla dovanoja laisvę, bendrystės jausmą.

Ar visada buvote aktyvi, gal tai atkeliavo iš šeimos?

Visi Vitkai turi sporto geną – ir senelis Mečislovas atmindavo į kliniką dviračiu, vedinas baltu šunimi, sportuoja ir tėtis. Pasaulyje jau seniai suprasta, kad gyvenant aktyviai galima atsikratyti daugelio negalavimų, net sveikatos draudimo įmokos mažesnės, jei žmogus sportuoja.

Pirmąjį dviratuką gavau vaikystėje. Atsimenu, pati jį nusidažiau ryškiai rožine spalva. Vėliau lankiau daug įvairių būrelių. Tačiau moterys mūsų šeimoje nebuvo labai linkusios į sportą, daugiau vyrai. Dabar aš turbūt daugiausiai sportuoju iš giminės moterų ir už tai galiu padėkoti savo vyrui Gedučiui. Jis profesionaliai žaidė krepšinį, su juo pirmą kartą nuėjau į sporto salę.

Kada vėl atradote dviračius? Kaip dažnai minate pedalus dabar?

Plentiniai dviračiai man visada atrodė tokie gražūs, lengvučiai, elegantiški! Artėjant keturiasdešimtmečiui, norėjau išpildyti savo svajonę užsiimti šiuo sportu. Samdžiau trenerį ir labai įsitraukiau. Ateinančią vasarą bus treji metai, kaip sportuoju – aišku, mano lygis ne profesionalus, tačiau dalyvauju ir įvairiose varžybose. Štai pernai norėjosi žūtbūt įrodyti, kad amžius ne riba (juokiasi). Iš tiesų tai visai nesvarbu. Pavyzdžiui, atostogaudama kalnuose mačiau maždaug 70-ies moterį, kuri išsinuomojusi dviratį viena sau mina keliukais su žemėlapiu. Mane ji sužavėjo. Pagalvojau, kad ir aš taip norėčiau. Užsienyje nuo 60 metų gyvenimas tik prasideda!

O dabar plentinį dviratį minu (net gėda pačiai) kiekvieną dieną. Taip įsisukau! Tik sekmadieniais su šeima esame sutarę laiką skirti vieni kitiems. Tuomet būname kartu, jei važinėjamės dviračiais, tai jau ramiau, ne sportiniu tempu.

Šiemet jau antrą kartą organizavote 100 km moterų važiavimo dviračiais renginį „Minam 100“. Papasakokite apie jį plačiau.

Tai pasaulinės iniciatyvos „Rapha Womens 100“ renginys Lietuvoje. Numatytą dieną moterys visame pasaulyje mina 100 kilometrų ir registruojasi programėlėje „Strava“. Projektas skirtas populiarinti dviračių kultūrą, skatinti moteris daugiau judėti. Jis vyko labai smagiai: dalyvės buvo suskirstytos į 10 grupių po 14, kiekvieną jų lydėjo automobiliai, kuriuose daugiausia sėdėjo vyrai, vaikai, o atvažiavus į finišą laukė sutiktuvės klinikos kieme. Susirinko apie 200 svečių! Buvo vaišių, pramogų, visų šypsenos iki ausų, dalyvės priklaupusios laimės hormonų endorfinų. Juk kai kurioms tai gyvenimo iššūkis – numinti 100 kilometrų! Jam ruošėmės visą vasarą.

Labai svarbus šio judėjimo aspektas – moterų bendrystė. Iš dalyvių gaunu daug laiškų. Moterys pasakoja, kad tokia veikla joms padeda įveikti gyvenimo sunkumus, net santykių su vyrais, vaikais problemas.

Ar važiuojant dideliu greičiu įmanoma ir pasikalbėti? O gal pabendraujate nulipusios nuo dviračių?

Oi ne, vyras juokėsi, kad, laukdamas mūsų parvažiuojančių, balsus girdėjo jau iš tolo. Sakė, bičių spiečius atlekia, net dūzgia – tiek visos plepa. Esame išmokusios, kad važiuodamos negalime žiūrėti į pašnekovę, akys – tik į kelią, nes esame atsakingos už esantį šalia, jo saugumą. O per kelionę susižinome viską: kur kuri dirba, kaip sekasi vyrui, vaikams. Plentiniais dviračiais paprastai važiuojama grupėmis nuolatos keičiant pozicijas. Minant būrio pradžioje šnekėtis sunkiau, nes tai kainuoja daugiau jėgų – sukuriamas oro tunelis esančioms už nugaros. Tačiau, kas kilometrą ar du keisdamosi vietomis, padedame vienos kitoms ir spėjame su visomis pabendrauti.

Vita, jūs iniciavote ir nacionalinės dviratininkų aprangos sukūrimą – visos buvote ja pasipuošusios. Kodėl jums tai svarbu? Esate patriotiška?

Labai. Ta apranga mano pati didžiausia laimė! Žmonės keliauja po pasaulį ir visi juos mato, atpažįsta su nacionaliniais sportiniais drabužiais. Be to, reikėjo kokybiškų rūbų – lengvai skalbiamų (juk plauname po kiekvieno važiavimo), ryškių, neblunkančių spalvų, kad dviratininkas būtų saugus, matomas iš tolo.

O Lietuva man – pati gražiausia šalis, kurioje nėra blogo oro. Važiuoju dviračiu ir kai šalta, lyja, tai netrukdo sportuoti. Tik svarbu tinkamai apsirengti. Mano rekordas –27 laipsniai. Per šalčius būna toks mėlynas dangus, sklinda visai kitoks garsas. Tai taip gražu – lieka didžiausias įspūdis.

Kada jaučiatės gražiausia: pasidažiusi ir apsivilkusi vakarinę suknelę ar sportuodama? Kas apskritai jums yra grožis?

Man labai nepatinka išsipusčius dalyvauti visuomenės vakarėliuose. Močiutė, mama mėgsta puoštis, o aš nelabai... Na, pasipuošti tai man patinka, bet mieliau renkuosi – kas patogu. Beje, nepasidažiusi dviračiu niekada nevažiuoju, taip pat ryškiai nusilakuoju nagus, išsirenku gražų šalmą. Vyras juokėsi, kad kai per varžybas Ispanijoje tėškiausi veidu į žemę (atvažiavo ir greitosios pagalbos automobilis), atsikėlusi pirmiausia šypsojausi – padažytomis lūpomis. Aš kitaip negaliu – turiu visada gražiai atrodyti. Mane taip nuo vaikystės mokė močiutė. Ji sakydavo, kad pedikiūras visada turi būti padarytas, nagai nulakuoti – o jei koją nusilauši ir pateksi pas chirurgą (juk jis gali būti tavo vyras!), tai iš gėdos numirsi. Turi būti viskam pasiruošusi.

Vis dėlto plačiau kalbant apie grožio sąvoką mane labiausiai žavi vidinis grožis. Būna, sutinki dailų žmogų, bet kai prabyla, visas grožis dingsta. Ir priešingai, neišvaizdus žmogus, bet labai sužavi kūno kalba, žodžiais. Kartais tokius atėjusius į kliniką bandau atkalbėti nuo jiems nereikalingos operacijos.

Ar esate susidūrusi su neigiamu aplinkinių požiūriu į važiavimą dviračiu? Neva, tai nesveika, liksi kreivomis kojomis ir pan.

Nuomonių visokių gali išgirsti. Burbeklių buvo ir bus. Tokiais atvejais esu linkusi ne ginčytis, o patylėti – gyvenimas geriausias mokytojas. Tiesa, pradžioje ir vyras paburbėdavo: kur tu ten eini, ką ten veikiate. Bet vėliau, kai pats įsitraukė, liko labai patenkintas.

Dažnai viskas atrodo kitaip, kol neišbandai. Štai neseniai ir savo 65-metį dėdę pavyko įkalbinti dalyvauti triatlone. Įkalbinėjom, įkalbinėjom, o kai išbandė savo jėgas Druskininkuose, jam taip patiko, kad sakė, dabar nė vienų varžybų nepraleis. Šaunuolis mano dėdė – visada šypsosi, linksmas žmogus.

Kaip manote, ar gali būti žmogus sveikas, gražus, jaunatviškas ir laimingas, jei aktyviai negyvena, nemėgsta sporto?

Manau, gali. Bet turi atrasti viduje gyvenimo džiaugsmą ar turėti laimės geną. Man paliko stiprų įspūdį vienas straipsnis, kuriame rašoma, kad dabar dėl technikos naujovių mes sutaupome labai daug laiko (perkame maistą internetu, laiškai adresatą pasiekia akimirksniu, galime susiskambinti telefonu), bet streso vis daugėja ir mes vis tiek nieko nespėjame.

Mano manymu, reikia pačiam atrasti tai, kas teiktų džiaugsmą. Ir vienas tokių dalykų yra sportas. Taip pat dalijimas su kitais, davimas nesitikint grąžos.

Aktualus klausimas: kaip patartumėte išjudinti šiuolaikinius vaikus, kurie mieliau renkasi technologijas, o ne laisvalaikį gryname ore?

Ne veltui atvažiavome į Fuerteventurą, kur nėra jokių pramogų parkų, linksmybių, į mokyklą vaikams negalima neštis mobiliųjų telefonų. Čia, atrodo, nieko nėra, visada vėjuota, gamta primena Mėnulio paviršių, bet visi šypsosi, yra laimingi. Vaikams labiausiai reikia bendravimo, buvimo su tėvais. O čia jie tai ir patiria. Svarbiausia – geras tėvų pavyzdys, vaikystėje įskiepytos vertybės. Tiesa, atžaloms ne visada gali patikti toks ugdymas. Pavyzdžiui, mums su broliu tėtis liepdavo būtinai bent valandą po mokyklos praleisti gryname ore ir duodavo fizinės veiklos. Prigalvodavo visokiausių darbų: grėbti lapus, šluoti. Buvo laikotarpis, kai sakydavau: tu man nuotaiką visai dienai sugadini. Bet dabar esu jam dėkinga.

Man labai nepatinka mobiliųjų telefonų vaikams įbrukimas, pavyzdžiui, per šeimos pietus restorane. Verčiau atimti aparatą ir išeiti su vaiku pasivaikščioti į lauką, suvalgyti ledų, suteikti jam gerų emocijų. Džiugu, kad dabar tokios vertybės po truputį grįžta. Tai rodo ir pasaulinės tendencijos: Ispanijoje, Prancūzijoje žmonės sportuoja kaip pamišę. Alaus daryklų, vyninių savininkai dreba, nes gresia bankrotas – niekas nebegeria. Ateis ir į Lietuvą ta mada. Žmonės vis labiau ima suprasti sporto, sveikos gyvensenos naudą.