Choreografė Agnija Šeiko: „Auksinis scenos kryžius“ neleidžia atsikvėpti“

Klaipėdoje gyvenančiai kūrėjai „Auksinis scenos kryžius“ įprasmino ne tik kūrybinius pasiekimus, bet ir dukrytės Unės gimimą. Besilaukdama dukrytės choreografė, menininkų grupės „Žuvies akis“ vadovė Agnija Šeiko sukūrė spektaklį „Aikštelėje laisvų vietų nėra“. Šis šiuolaikinio šokio kūrinys, nagrinėjantis vyrų tapatybes, padėjo pelnyti „Auksinį scenos kryžių“. 

Ar šis apdovanojimas jums buvo netikėtumas?

Tokia mintis kirbėjo. Pati buvau mačiusi daugelį šių metų spektaklių, šiame kontekste mūsų darbas atrodė brandus. Nebesivėliau su savimi į žaidimą: gausiu ar negausiu. 

Vienintelis labai keistas dalykas – mes su šokėju Petru Lisausku buvome nominuoti toje pačioje kategorijoje. Juk spektaklį „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ kūrėme mes abu. Tiesiog aš dariau savo darbą, jis – savo. Kaip dabar vienam duosi apdovanojimą, kitam – ne. Manau, šis kryžius – mūsų abiejų. 

Kaip jūs priėmėt šį apdovanojimą: kaip įvertinimą už atliktus darbus ar kaip paskatinimą toliau dirbti?

Ir taip ir taip, malonu gauti apdovanojimą už spektaklį. Bet tam aš ruošiausi daug metų. Apdovanojimą priėmiau kaip savo tobulėjimo išraišką ir įvertinimą. Tai ir motyvacija tam tikra prasme. Juokavom, kad tas kryžius yra mūsų ir priklauso mums visiems. Simboliška, nes gegužę ketiname paskelbti žinią apie naują teatrą „Padi Dapi Fish“ ir formuosime čia repertuarą. Rengiamės Klaipėdoje vyksiančiam Šiaurės Europos ir Baltijos šalių šokio specialistų suvažiavimui.

Ar tai reiškia, kad įkurdama naują teatrą iš Klaipėdos nepabėgsite?

Turime ne vieną pavyzdį, kai klaipėdiečiai, gavę auksinius kryžius išvyksta kurti ir gyventi į Vilnių. Panašu, kad kurį laiką dar pabūsiu Klaipėdoje – darbų netrūksta. Bent porą metų. 

Klaipėda gal ir nėra svajonių miestas – reikia būti teisingiems. Tačiau šis miestas patogus dydžiu, sutaupai daug laiko. Žinoma, kaip kūrėjas gal ir prarandi tam tikrų inspiracijų, kurių rastumei kitur. Po studijų Roterdame vis kilo kokių abejonių – ar tęsti mokslus, ar dar ko imtis. Vis būna baisu nusėdėti vienoje vietoje. Dabar jau nebegaliu visko trenkti ir išvažiuoti. 

Dėstote ir Klaipėdos universitete. Kaip sekasi?

Šiuo metu auginu dukrytę, todėl metams esu sustabdžiusi savo veiklą universitete, kur daugiausiai dėsčiau šokio kompoziciją. Pasilikau sau tik kelis projektus. 

Ar sudėtinga suderinti šeimą ir kūrybą?

Man pasisekė, kad turiu gerą mamą ir kolegas. Kol laukiausi Unės – visi mane lepino. Šokėjai net sumuštinius sutepdavo. Negalėjau atsisakyti visų darbų ir pasinerti į motinystę. Dar turi praeiti kiek laiko, kol galėsiu ir pati daugiau šokti.  

Kas inspiravo spektaklį „Aikštelėje laisvų vietų nėra“?

Priešistorė prasidėjo nuo spektaklio „Paikos mergaitės maldos“. Tada pajuokavom, kad reikia spektaklį apie vyrus. Taip sutapo, kad tuo metu pasirodė studija apie vyrų tapatybę. Su kolega Artūru Šimoniu diskutavome apie tapatybes. Viena ryškiausių – kunigai. Spektaklyje juos pastatėme į labai įdomią situaciją – lyg muštynes. Tai labai vyriškas veiksmas. Kitas santykis – tėvo ir sūnaus. Skyriau sceną ir savo kaimynams, kurie labai išdidžiai pjauna kieme žolę. 

Kaip jūs pati atėjote į šokį?

Nuo vaikystės norėjau būti balerina. Net ir tuomet, kai to žodžio nelabai pavyko ištarti. Sakydava: „būsiu barelina“. Labai užbūrė vaikystėje matytas operos ir baleto teatro spektaklis. Mama pusę savo atlyginimo skyrė tam, kad galėtų mane nusivežti į Vilnių, pamatyti šį spektaklį. Vėliau rinkdamasi studijas pagalvojau: ar ką galėčiau dar ką išmokti studijuodama šokį. Galvojau, kad jau viską moku. Tas jaunatviškas naivumas. Bet atsitiko taip, kaip atsitiko ir studijavau būtent choreografiją. Buvau vienintelė iš grupės, pasirinkusi šiuolaikinį šokį. Jis mane tiesiog užbūrė.

Kokie dabar kūrybiniai sumanymai verda jūsų galvoje?

Ketinu atgaivinti senąsias, primintas Klaipėdos vietas – rengsime ekskursijas su teatru. Paslėptas miesto vietas primins šokis. Rengiamės ir naujam vaikiškam spektakliui, nes gerų spektaklių vaikams – labai trūksta.