Kultūra

Choreografė Edita Stundytė: „Kuriu spektaklį apie narsų poelgį“

Edita Stundytė
Edita Stundytė
Šaltinis: Žmonės
A
A

Prieš savaitę publikuotose informacijose apie netikėtai anapilin išėjusio kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo gyvenimą ir kūrybą buvo minimas pagal jo muziką kuriamas šokio spektaklis „Franceska Mann“. Žiūrovai šį darbą galės išvysti jau balandžio 26, 27 ir 30 dienomis „Baletų triptiko“ premjeroje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Šokio spektaklį „Franceska Mann“ pagal A. Šenderovo muziką stato choreografė Edita Stundytė. Tai bus debiutinis jos šokio spektaklis LNOBT repertuare, visgi šiame teatre E. Stundytė nėra naujokė: ji kūrė choreografiją Oskaro Koršunovo režisuotai Gaetano Donizetti operai „Meilės eliksyras“ ir Gedimino Šeduikio režisuotai Johanno Strausso operetei „Šikšnosparnis“.


Kuo jus sudomino prieškario balerinos Franceskos Mann gyvenimo istorija?

Pirmiausia tuo, kad man didžiulį įspūdį paliko jos didvyriškas poelgis. Nacių okupacijos metais kartu su kitomis moterimis atsidūrusi Aušvico koncentracijos stovyklos dujų kameros prieangyje Franceska Mann nepabūgo pasipriešinti – sukėlė maištą, nušovė ir sužeidė kelis esesininkus. Išgirdę triukšmą, subėgo stovyklos sargai ir sušaudė kalines. Nei viena iš jų nežuvo dujų kameroje. Mane itin sujaudino tai, kad Franceska Mann kovojo puikiai suprasdama, jog nėra jokių šansų išlikti gyvai. O kadangi ji buvo šokėja, ši istorija man tapo dar artimesnė. Nejučiomis pradedu savęs klausti, kaip pasielgčiau, jei būčiau atsidūrusi jos vietoje... Žinau, kad šis svarbus klausimas kyla ir balerinoms, kurios ruošia Frančeskos vaidmenį.
Akimirka iš šokio spektaklio „Franceska Mann“ repeticijos
Akimirka iš šokio spektaklio „Franceska Mann“ repeticijos

Ką dar pasidomėjus pavyko sužinoti apie Franceskos Mann gyvenimą?

Franceska Mann (1917-1943) gimė Lenkijos žydų šeimoje Varšuvoje. Šiame mieste mergina pradėjo mokytis Irenos Prusickos šokio mokykloje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ji buvo laikoma viena gražiausių ir perspektyviausių savo kartos tiek klasikinio, tiek modernaus repertuaro šokėjų Lenkijoje. 1939 m. Briuselyje vykusiame tarptautiniame šokių konkurse atlikusi savos kūrybos kompoziciją, įkvėptą Edgaro Degas paveikslų, iš 125 dalyvių Franceska Mann užėmė ketvirtą vietą. Buvo surengusi pasirodymą pagal Maurice‘o Ravelio muziką prestižinėje gimtojo miesto scenoje – Varšuvos Didžiajame teatre.

Prasidėjus karui, Franceska Mann pateko į getą, kur vedė šokių pamokas ir šoko geto teatre „Femina“. 1943 m. apgaulės būdu, esesininkams pažadėjus neva leisti išvykti į neutralią šalį, Franceska Mann kartu su dar 1700 apgautųjų atsidūrė Aušvice. Jiems buvo pranešta, kad prieš kertant Šveicarijos sieną reikalinga dezinfekcijos procedūra. Apgaulei išaiškėjus, Franceska Mann sugebėjo atimti ginklą ir mirtinai sužaloti žiauriu elgesiu stovykloje pagarsėjusį karininką Josefą Schillingerį, sužeisti seržantą Wilhelmą Emmerichą ir sukelti maištą tiesiog dujų kameros prieangyje. Po to, kaip minėjau, ji buvo sušaudyta kartu su kitomis moterimis. Franceskai Mann tuo metu buvo 26-eri.

Ar spektaklyje stengsitės nuosekliai šokiu atpasakoti šiuos faktus?

Taip. Spektaklis prasideda nuo Frančeskos karjeros viršūnės – pasirodymo Varšuvos Didžiajame teatre. Apsupta kordebaleto šokėjų, primabalerina spindi scenoje. Pasirodymą nutraukia į sceną įžygiavę nacių kareiviai, kurie būrelį artistų išsiveda į getą.

Antroje scenoje matysime geto teatro pasirodymą, kuriame Frančeska scenoje atlieka linksmą šokį. Šį pasirodymą vėl nutraukia vokiečių kareiviai. Frančeskai ir trims jos draugėms leidžiama išvykti iš Lenkijos į neutralią šalį. Merginos atsisveikina su gete liekančiais draugais ir išvyksta traukiniu.

Trečiojoje scenoje vokiečių karininkai pasitinka neva prie Šveicarijos sienos atvykusias moteris ir praneša, kad jų laukia privaloma dezinfekcijos procedūra. Karininkai perdėtai maloniai kviečia neįtariančias, kad pateko į Aušvicą, merginas į dujų kameros persirengimo patalpą. Jos pradeda suprasti, kur pateko... Kyla panika, tik Frančeska išlieka rami. Šilingeris sutramdo panikuojančias merginas ir įsako joms nusirengti. Suvokusi padėties beviltiškumą, Frančeska nusprendžia brangiai „parduoti“ savo gyvenimą. Ji apsimeta paklūstanti įsakymui ir pradeda vylingai nusirenginėti. Užsižiūrėjęs į ją, karininkas praranda budrumą, ir Frančeskai pavyksta pagriebti jo pistoletą...

Akimirka iš šokio spektaklio „Franceska Mann“ repeticijos
Akimirka iš šokio spektaklio „Franceska Mann“ repeticijos

Šios istorijos įvykių pakaktų pilno metro spektakliui, tačiau jo trukmė – vos 38 minutės. Kaip pavyko visą pasakojimą sutalpinti?

Informacijos krūvis, kurį perteikia baletas, labiau priklauso nuo choreografijos ir jos atlikimo kokybės nei nuo spektaklio trukmės. Pavyzdžiui, pasakojimas apie tai, kokius jausmus ir mintis išreiškia Galinos Ulanovos šokamos Džuljetos bėgimas pas tėvą Lorencą galėtų sudaryti ištisą knygą...Mano balete scenos pakankamai trumpos, veiksmas rutuliojasi intensyviai. Tai darau sąmoningai, tam, kad priversčiau save atmesti viską, kas nėra būtina, ir liktų tik esmė.

Kodėl spektaklio bendrakūrėju pasirinkote kompozitorių A. Šenderovą?

Man labai pasisekė, jog turėjau galimybę dirbti su Anatolijumi. Jo muzika puikiai sąveikauja su mano choreografija, padėdama išreikšti spektaklio idėją.

A. Šenderovas buvo mano mintyse nuo pat pradžių, bet kreipiausi į jį ne iš karto. Kadangi pagrindinės spektaklio veikėjos – moterys, kilo mintis pabandyti suburti moterišką kūrybinę grupę. Pagal teatro sumanymą muziką „Baletų triptiko“ spektakliams turėjo rašyti Lietuvos kompozitoriai. Aš kreipiausi į Ramintą Šerkšnytę, kurios stilius, mano supratimu, irgi būtų derėjęs su įsivaizduojama choreografija. Tačiau R. Šerkšnytė buvo užsiėmusi ir tapo aišku, kad moteriško kolektyvo suburti nepavyks. Tada pradėjome bendradarbiauti su A. Šenderovu: kalbėjomės, dalinomės idėjomis.

Baleto „Franceska Mann“ muzikinei kompozicijai Anatolijus panaudojo savo ankstesnių kūrinių fragmentus, tačiau bus ir kitokių intarpų, kuriuos jis meistriškai įkomponavo į spektaklio muzikinį audinį. Tai yra 1939 m. sukurtos Haroldo Arleno dainos „Over the Rainbow“ instrumentinė versija bei trumputė ištrauka iš Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“. Šie intarpai skambės pirmoje scenoje, pasirodymo teatre metu. Be to, A. Šenderovas pasiūlė idėją, kad spektakliui gyvai akomponuotų perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, kuris su visu savo mušamųjų instrumentų arsenalu bus įsikūręs orkestrinėje.Esu be galo dėkinga Anatolijui. Jis visam laikui išliks mano atmintyje didžiu profesionalu ir tikru menininku, žvelgusiu į pasaulį su neišsenkančiu susidomėjimu.

Ar spektaklyje bus naudojamos vaizdo projekcijos, butaforija?

Taip, žiūrovai matys koliažą iš senų nuotraukų: prieškarinės bei karo metų Varšuvos, geto ir pan. Pirmoje ir antroje scenose jos atliks scenografijos funkciją. Trečioje scenoje visa didybe išvysime Marijaus Jacovskio kurtą scenografiją – plieninę konstrukciją su aliuzija į dujų kamerą. O butaforijos tebus vienas pistoletas ir keli automatai – daugiau jokių daiktų.

Įdomu, jog spektakliui vykstant scenos erdvė vis mažės, simbolizuodama varžomą personažų gyvenimo erdvę. Be to, kiekvienoje scenoje „bluks“ Jelenos Lebedevos kurtų šokėjų kostiumų spalvos: iš pradžių regėsime ryškias, šventiškas spalvas, kurios finalinėje scenoje niveliuosis iki pilkų ir kūno spalvos tonų. Šį kontrastą įvedu kaip nykstančių laimingos ateities vilčių įvaizdį.
Edita Stundytė
Edita Stundytė

Ar visi spektaklio personažai turi istorinius prototipus?

Beveik visi. Franceska Mann, karininkas Josefas Schillingeris ir seržantas Wilhelmas Emmerichas – realiai gyvenusios asmenybės. O štai karininką Germaną Aismaną išgalvojau pati. Be to, J. Schillingerį išgyvenę Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai savo prisiminimuose apibūdino kaip ypatingo žiaurumo siaubūną, o aš jį matau kaip manieringą, elegantišką, savimi pasitikintį, sofistikuotą sadistą. Ir, žinoma, būtent jis atkreipia savo vyrišką dėmesį į dailią šokėją Frančeską...


Kaip apibūdintumėte spektakliui pasitelktą šokio kalbą?

Man reikėjo atrasti aiškią choreografinę kalbą, kuri galėtų perteikti gyvenimo ir mirties istoriją. Kita vertus, mano siekis – šiuolaikinis teatras. Taigi nusprendžiau pamėginti derinti neoklasikinio ir šiuolaikinio šokio stilius. Mano užduotis buvo juos organiškai sujungti. Kaip man tai pavyko, galės vertinti žiūrovai.
Kadangi spektaklis siužetinis, svarbus etapas buvo ir vaidmenų atlikėjų parinkimas. Frančeskos vaidmenį rengia Mel Bombardo, Neringa Česaitytė, Gohar Mkrtchyan ir Olesia Šaitanova, Karininko Šilingerio – Daniel Dolan, Ernest Barčaitis ir Marius Miliauskas, Seržanto Emericho – Jonas Laucius ir Aistis Kavaliauskas. Germano Aismano vaidmenį atliks Stanislav Semianiura. Spektaklyje „Franceska Mann“ dalyvaus maždaug 40 šokėjų.
Temos:
Kultūra