„Cirque du Soleil“ spektaklyje „Alegria“ akrobatų triukai vilniečiams gniaužė kvapą

Žinoma, į „Cirque du Soleil“ pasirodymą atkurnėję žmonės nė nesitikėjo pamatyti dviratukais saules raižančių meškučių, nusifotografuoti su beždžionėlėmis ar tirtėti, išvydus išsišiepusį liūtų dresuotoją vienam jų į nasrus kišantį savo galvą. Nieko panašaus ir nebuvo. Tik neįtikėtinas kūno lankstumas ir beribė ištvermė. Nederėtų užmiršti ir klounų krečiamų pokštų, nes jų čia buvo apsčiai nuo pat renginio pradžios.

Šešių muzikantų, kurie viso pasirodymo metu grojo gyvai akustine ir Havajų gitaromis, trikampiu, būgnu, saksofonu, atlydėtas scenoje pasirodė „cirko vadovas“. Jis visiems susirinkusiems skelbė džiugią naujieną – „Alegria“. Nors iš pirmo žvilgsnio muzikantų išvaizda ir atrodė gana komiška, o scenoje atliekamas darbas labai paprastas, iš tiesų tai – viena svarbiausių ir ypatingiausių šou dalių.

Pirmiausiai, groti unisonu – misija ne iš lengvųjų. Tačiau cirko muzikantams kliuvo dar sunkesnis uždavinys. Muzikantai turėjo akylai sekti viską, kas vyksta scenoje, ką daro akrobatai. Kitais žodžiais tariant, groti tuo metu ir būtent tiek, kiek reikia. Be muzikantų scenoje pasirodė ir dvi solistės – baltoji ir jos „alter ego“ juodoji. Spektaklio metu jos tai pasirodydavo scenoje, tai dingdavo užkulisiuose, tačiau savo dainomis sujungė artistų numerius ir sugretina gėrį bei blogį.

Kviečiame pažiūrėti „Cirque du Soleil“ pasirodymo Vilniuje kelių epizodų vaizdo įrašą:

Kaip jau minėta anksčiau, pasirodymas, tai tarsi amžinosios kovos tarp jauno ir seno atspindys. Šalia kuprotų, tačiau prabangiai apsirengusių senolių paukščių, suriestais stuburais ramiai šmėžuojančių scenoje (jų pagrindinis darbas buvo paduoti reikiamus įrankius akrobatams) energingai trypė, vikriai sukosi ir vartėsi ore jaunimas – nimfos ir angelai. Savo pasirodymais įkūnydami maištaujančios kartos impulsus, laisvės ir naujovių troškimą, maksimalizmą ir meilės triumfą.

Tai, kas vyko scenoje, kažkuria ir, ko gero, perkeltine bei itin tolima prasme priminė Prancūzijos revoliuciją – maištą prieš nusistovėjusias ir senstelėjusias tradicijas. Kol stručių plunksnų sparnais pasidabinę angelai nardė ore ant trapecijos, senieji paukščiai baugščiai ir nepatikimai žiūrėjo, tarsi nujausdami pavojų. Ar gi ne panašus kartų „karas“ ne vyksta ir dabar? Kol anūkas rodo naujųjų technologijų stebuklą, senolis grūmoja kumščiu ir tiesia jam knygą.

Ko gero, vieni smagiausių veiksmų vyko tarp šiuolaikinių klounų. Kodėl šiuolaikinių? Nes be visų įprastinių klounams atributų – raudonu nosių, keliolika dydžių didesnių batų bei nubalinto veido su pabrėžtinai ryškesniais bruožais – jie suvaidino itin šiuolaikiškas mizanscenas. Nuo pasivažinėjimo nematomu motociklu iki repo. Repertuaras šiuo aspektu buvo ne tik ne kasdieniškas, bet ir juokingas tiek salėje sėdintiems penkiamečiams, tiek juos atlydėjusiems tėveliams. Galiu lažintis, kad raudonosiams pradėjus repuoti, šalia manęs sėdintis senjoras ėmė kikenti. Štai taip smagiai pasirodė klounai.

Tiesa, renginio metu buvo viena pertrauka, o po jos linksmybės ne tik tęsėsi, bet ir įgavo pagreitį. Jei pirmoje dalyje akrobatų triukai buvo kiek paprastesni ir orientuoti į lankstumą ir kūno galimybių ribų bandymą, tai antrojoje dalyje, o ypač jos pabaigoje, akrobatiniai triukai, plastika ir gimnastika jautresnius žiūrovus privertė užsidengti tai išsigandusias burnas, tai akis.

Paskutinis pasirodymo numeris, kurio metu aštuoni gimnastai užlipę į bent 10 metrų aukštį sukosi, vartėsi ir darė salto. Aukščio ir adrenalino gerbėjai juo, labiausiai mėgavosi šiuo numeriu. Galiausiai akrobatai šuoliais su salto griuvo stačia galva žemyn į apačioje ištiestą trampliną.

Visi vakaro metu pasirodę atlikėjai, artistai, muzikantai, vokalistės ir personažai po 2,5 valandų spektaklio išėjo į sceną vienu metu ir atsisveikino su atsistojusiais ploti vilniečiais. Kelis kartus jiems nusilenkus, šviesos užgeso, kostiumai grįžo į kabyklas, artistai nusivalė grimą ir „Siemens“ arenoje stojo tyla. Na, bet jau iki kito pasirodymo.

Dar šiek tiek apie spektaklio muziką

Spektaklio „Alegria“ garso takelis laikomas pačiu geriausiu ir yra perkamiausias iš visų, skambančių „Cirque du Soleil“ spektakliuose. Savo populiarumu jis aplenkia net naujausio „Cirque du Soleil“ spektaklio, skirto Michaelo Jacksono atminimui, garso takelį, kuriame skamba paties popkaraliaus dainos.

„Alegria“ muzika, stipriai paveikta Prancūzijos, Ispanijos, Viduržemio jūros ir Afrikos muzikinių kultūrų, yra tarsi klijai, į visumą sulipdantys visą šou. Ši muzika, kuri yra įvairių kalbų mišinys, jau tapo kalba, kuria kalbėta milijonams žmonių visame pasaulyje.

Galbūt būtent dėmesys net ir menkiausiai detalei buvo viena priežasčių, dėl kurių šou „Alegria“ garso takelis tapo pačiu perkamiausiu. Beje, 1995 m. jis buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui, o „Billboard“ muzikos tope išsilaikė net 65 savaites.

Apie „Alegria“ ir užkulisius

Dar prieš ketvirtadienio vakarą vykusį šou, „Cirque du Soleil“ trupė portalo Žmonės.lt žurnalistę ir fotografę įsileido į spektaklio užkulisius ir parodė, kaip atrodo šiuolaikinis „ant lagaminų“ gyvenantis cirkas.

„Alegria“ – tai ispanų kalbos kilmės žodis, reiškiantis pakilią nuotaiką ir džiaugsmą. Nepamirštamą spektaklį kurė tarptautinė 55 profesionaliausių artistų ir muzikantų trupė, surinkta iš 17 šalių. Šis cirko artistų pasirodymas – barokinio ir operinio stiliaus „Cirque du Soleil“ kūrinys, kuriame neišdildomus įspūdžius ir užburiantį vaizdą kuria spalvingi kostiumai, originali gyvai atliekama muzika ir, svarbiausia, sudėtingi unikalūs artistų numeriai, pribloškiantys atletiškumu bei artistiškumu.

Sudėtingi, nežemiški ir žmogaus galimybių ribas paneigiantys pasirodymai – tai neįtikėtino artistų talento, įgūdžių, jėgos, greičio ir elegancijos derinys. 2,5 val. trukmės spektaklyje rodoma 10 kvapą gniaužiančių unikalių akrobatinių numerių. Daugeliui jų akrobatai nenaudoja jokių apsaugos priemonių, todėl nuolat balansuoja ant gyvybės ir mirties slenksčio.