Čiuožėjas Saulius Ambrulevičius pasakoja apie nelengvus sportininkų išbandymus

Sauliau, nors sirguliuojate, o čempionate likote septyniolikti, nuotaika – puiki?

Ne, mes tikrai ne „likome“. Septyniolikti pasaulyje – labai geras pasiekimas, esame trimis vietomis aukščiau nei prieš metus. Šiame čempionate tarp teisėjų nebuvo mūsų šalies atstovo, be to, juk tik antrus metus su Allison kartu čiuožiame. Tokie rezultatai – tikrai puikūs. Jaučiamės labai gerai.

Koks jausmas pasirodyti šalyje, kur ši sporto šaka dievinama?

Šiuo metu dailusis čiuožimas ten yra populiariausias sportas. Visi seka naujienas, jos transliuojamos net viešajame transporte. Japonams tai labai svarbu... Jie ypač mėgsta porų šou – į šias varžybas prisirenka sausakimšos arenos. Mūsų pasirodymą stebėjo daugiau kaip trisdešimt tūkstančių žiūrovų. Čiuožti suprantantiems žmonėms labai smagu, norisi atiduoti visą save. Malonu, kad jie labai palaiko kiekvieną šalį. Pasirodyti Japonijoje buvo didelė garbė.

Ar tai, kad Allison turi japonų kraujo, suteikė daugiau žiūrovų simpatijų?

Taip, jos mama – japonė, o sesuo ir brolis – taip pat dailiojo čiuožimo sportininkai – yra atstovavę Japonijai. Todėl Allison ten atpažįstama, todėl per pasirodymą mums teko galbūt šiek tiek daugiau žiūrovų palaikymo.

Ką, be arenos, kur vyko čempionatas, spėjote Japonijoje pamatyti?

Aš ten buvau pirmą kartą, Allison yra viešėjusi ne sykį. Į Japoniją po truputį ateina pavasaris, pradeda žydėti sakuros. Po čempionato čia likome porai dienų, kad pamatytume šiek tiek Tokijo. Allison norėjo pabendrauti su sese, kurios nematė pusantrų metų.

Japonija man pasirodė smagi, įdomi šalis. Malonu išėjus į gatvę paskęsti žmonių jūroje ir pajusti išskirtinę šios šalies atmosferą. Visiems rekomenduočiau ten bent sykį nuvykti.

Dabar turėsite laiko atsikvėpti?

Iš Tokijo skrendame į Lietuvą, kur porą dienų rengsime seminarus vaikams ir labiau patyrusiems čiuožėjams. Norime pasidalyti savo žiniomis. Paskui porą dienų atsipūsime su draugais Nidoje. Allison puikiai pritapo prie mano bičiulių kompanijos – ji važiuos kartu su mumis, o tada skris pas savo šeimą į Čikagą. Aš dar liksiu Lietuvoje pabūti su saviškiais. Balandžio pabaigoje susitiksime Vokietijoje –Oberstdorfe vėl treniruosimės ir rengsimės kitam sezonui, kuris prasidės vasaros pabaigoje.

Pasaulio čempionatas – paskutinės šio sezono varžybos. Koks jis buvo?

Labai sunkus... Allison turėjo atsigauti po traumos, todėl treniruotis pradėjome labai vėlai, teko forsuoti pasirengimą, kad pasivytume konkurentus. Tačiau mums pavyko.

Balandį sueis dveji metai, kai mudu kartu treniruojamės. Dviem žmonėms taikytis vienam prie kito nėra paprasta, bet mes greitai pripratome, nes nejautėme priešpriešos, sutapo auros.

Kartais juokaujame, kad šokti poroje – tarsi vedybiniame gyvenime: niekas negali ateiti ir iš šalies patarti, kaip elgtis, manydamas, kad tai išmano. Norint tapti darnia pora, reikia laiko, pastangų ir suprasti, kad nors abu turime savo nuomonę, dirbti reikia kartu.

Koks jūsų vis geresnių pasirodymų receptas?

Mes įdedame daug darbo ir pastangų. Kiekvienoms varžyboms rengiamės labai intensyviai. Po jų taisome klaidas, kad kitas pasirodymas būtų dar geresnis.

Kasdien ant ledo praleidžiame po keturias valandas ir daugiau, o kur dar fizinio pasirengimo, šokių treniruotės „ant žemės“ – salėje! Taigi sportui skiriame visą dieną – apie aštuonias valandas. Po tokios intensyvios dienos daugiau nieko nesinori, tik grįžus namo griūti į lovą...

Jūsų porai prognozuojama čempionų ateitis...

Labai smagu, kad žmonės tiki, jog mes galime daug pasiekti. Jaučiame, kad su kiekvienomis varžybomis atsiranda vis daugiau mus palaikančių Lietuvoje. Sėkmė priklauso nuo daugelio dalykų. Tikėkimės, kad jokių komplikacijų nebus ir mūsų nusiteikimas, gyvenimas sportu padės siekti svajonės. Mūsų tikslai – ne medaliai, o noras kiekvienose varžybose parodyti, ką galime geriausio. Kaskart siekiame būti aukštesnio lygio nei ankstesniame pasirodyme. Noras būti vis geresne savo pačių versija mus verčia nuolatos tobulėti.