„Balenciaga“ ženklą žino visi, bent priešokiais besidomintys mada ar naršantys internetą. Tačiau jo įkūrėją Cristóbalį BALENCIAGĄ (1895–1972) mažai kas mini, ir tai – ne užmaršumo klausimas. Net dizainerio amžininkai nežinojo, kaip vyras atrodo, kaip gyvena.
Carmel Snow, „Harper’s Bazaar“ vyriausioji redaktorė, jį vadino vienuoliu, turėdama omenyje kutiurjė asketizmą ir uždarumą. Balenciaga nesėdėjo užsirakinęs, bet restoranuose, kur susitikdavo su bičiuliais, niekas nenujautė, kas tas vyras. Net klientės, pirkusios dešimtis balenciagų, gatvėje būtų prasilenkusios su jų autoriumi, nes nebuvo jo mačiusios. Mados namuose dizainerio studiją nuo pirkėjų skyrė vos keli metrai, bet jis nesirodydavo salėje – tik kartais kaip filmų šnipas patikrindavo, kas ten vyksta: turėjo slaptą skylę.
Po kolekcijų parodymų maestro neišeidavo nusilenkti, žurnalistų vengė. Šie net skundėsi, kad Balenciaga moka prie jo namo stovinčio kioskelio savininkui, kad tas su šluotkočiu vaikytų paparacus. Jis daug metų negalėjo gyventi be Coco Chanel, su ja vakarieniaudavo. Idilė baigėsi, kai madmuazelė pažadėjo „Women’s Wear Daily“ redaktoriui, kad nusifotografuos su Balenciaga, o šis kategoriškai atsisakė... Jis buvo žmogus vaiduoklis. Žurnalistai net bandė tikinti, kad tokio Balenciagos išvis nėra, o ženklą kuria penki ar šeši dizaineriai...