„Dirbant emociškai sunkų darbą, perdegimas ateina netrukus. Kartu – ir vidinė tuštuma, empatijos sumažėjimas. Gydytojui tai pražūtinga“, – įsitikinęs vienai didžiausių Kopenhagos psichiatrijos ligoninių vadovaujantis Darius MARDOSAS (53). Jau dvidešimt šešerius metus Danijoje gyvenantis medikas neslepia pats tai patyręs.
Kaip sekėsi įsitvirtinti Danijoje? Juk ji – gana atšiauri atvykėliams.
Taip, iš pradžių buvo sunku. Mes, lietuviai, esame kategoriški, aiškiai sakome, kas patinka ir kas ne, ko norime. Danai – daug diplomatiškesni, atvirai rodyti jausmus čia nėra geras tonas. Todėl pradžioje jautiesi kaip vakuume – sunku suprasti žmones, jų reakcijas ir požiūrį į tave. Ir, aišku, danų kalba buvo didelė kliūtis. Pirmiausia atvažiavau į Jutlandiją, dirbau Viborge, paskui Olborge. Viborgas yra gražus miestas, aukštas ligoninės pastatas stovi ant ežero kranto. Laisvomis akimirkomis vis žiūrėdavau į vandenį už lango – jis ramino.
Pradžioje turbūt atitolimas nuo tėvynės kankino. Gerai, kad Danijoje gyvena nemažai lietuvių, ypač gydytojų. Vienu metu Danijos provincijų miesteliuose trūko medikų, todėl buvo aktyviai kviečiami kitų šalių specialistai. Su danais dirbti gera: jie yra draugiški, stengiasi negadinti kitiems nuotaikos. Tačiau konservatyvūs, todėl priartėti, patekti į artimesnį ratą, į jų namus – gana sunku.