D. Montvydo stilistas M. Stanevičius: „Aš rūpinuosi ir jo vaikais!“
Neseniai vieni po kitų praūžė, matyt, didžiausi šalies pramogų pasaulio renginiai, kuriuose sužibėjo dainininkas Donatas Montvydas. Ne tik laimėtais apdovanojimais, bet ir abejingų nepalikusiu įvaizdžiu, kurį kūrė asmeninis stilistas Marius STANEVIČIUS (29).
Ir per pramogų pasaulio apdovanojimus „Žmonės 2018“, ir per muzikos fiestą M.A.M.A. Donato bei jo žmonos įvaizdis sulaukė daug įvairių atgarsių. To ir siekėte?
Donatas – vienas ryškiausių šalies atlikėjų. Jo kuriama muzika, pasirodymai, net nauja daina su Egidijumi Dragūnu turi įtakos, kad jis būtų dar ryškesnis. Kitam būtų drąsiau pasirodyti su juodu kostiumu ar bomberiu, bet jei taip apsirengtų Donatas, nenudžiugintų nei savęs, nei žiūrovų.
Todėl per „Žmonių“ apdovanojimus juodas kelnes pakeitėme į lakines, atsirado ryškus kojinių motyvas. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi Donato įvaizdžiu per muzikos apdovanojimus M.A.M.A. Ten jis sukėlė diskusijų bangą: kam ta segė švarke, kodėl raudonos languotos kelnės?.. O tai buvo „Burrbery“ eilutė. Kai tokie mados namai pirmos linijos drabužiais nuo podiumo rengia Lietuvos žvaigždę – didelis įvertinimas ir Donatui, ir kartu man. Ne kiekvienam taip pasiseka...
Visada stengiamės būti per žingsnį ar net du priekyje – atspindėti, kuo gyvena, kvėpuoja pasaulinė mada. Norime būti kuo arčiau didžiųjų vardų, pavyzdžių. Tačiau kartu reikia išsaugoti šio atlikėjo asmenybę, nepamiršti, kokia yra mano stilistika. Visa tai sudedame į vieną – Donato – įvaizdį.
Kaip nusprendžiate, kokį komplektą jis apsirengs šįsyk?
Kurdamas naują dainą, ruošdamasis koncertui, Donatas turi minčių, kaip norėtų atrodyti: sėdime, kalbamės, diskutuojame ir ką nors sugalvojame. Didelį įtaką turi pasitikėjimas vienas kitu ir įsiklausymas.
Su Donatu bendradarbiauju trejus metus. Kiekvieną sezoną stengiamės atrasti ką nors naujo, įgyvendinti tik savo fantazijose kirbančias idėjas: tai jam nudažome plaukus, tai kardinaliai pakeičiame įvaizdį. Šį atlikėją puikiai pažįstu, žinau jo dydžius, stilistiką. Keliaudamas po pasaulį drabužius, aksesuarus perku net neklausdamas, ar norėtų, ar patiks.
Negi rūpinatės ir kasdieniu jo įvaizdžiu?
Donatui vis sakau, kad net su paprastais baltais marškinėliais ir juodais džinsais atrodytų ne prasčiau, nei vilkėdamas super eilutę. Juk kartais mažiau yra gerokai daugiau. Drabužiais ne viską užmaskuosi. Su tuo, ką vilki, reikia gerai jaustis. Jei būsi nesavas – veidelis išduos. Įvaizdį padiktuoja pats žmogus, jo asmenybė.
Žinomas scenos žmogus savo stiliaus vientisumą turi išlaikyti kasdien. Nesakau, kad visa apranga privalo būti nuo podiumo. Tačiau atlikėjas turi gerai atrodyti ir scenoje, ir gatvėje, ir televizijos laidoje.
Mano patarimų jis klausia nuolatos. Jei nesu šalia, komunikuojame internetu, telefonu. Kokių drabužių yra Donato spintoje, žinau geriau nei jis pats. Tikrai! Beje, natūraliai susiklostė, kad kai jis ruošiasi į kelionę, aš sudedu lagaminą.
Į jūsų kontraktą įtraukta pasirūpinti Donatos žmonos garderobu?
Aš rūpinuosi ir jo vaikais! Tai neišvengiama, nes esu ne tik šio dainininko stilistas, bet ir šeimos draugas. Man įdomu padaryti bendrą darbą, negaliu paleisti vieno į pievas, kito – į lankas. Tai būtų neprofesionalu.
Veronika negali atrodyti prasčiau už vyrą. Juk jie – pora, geriausi draugai, vyras ir žmona. Pagaliau ji – Donato mūza. Tad ir kai pasirodo kur nors kartu, abiejų įvaizdis turi būti vientisas.
Ji tokia mažutė, smulkutė, lieknutė – visada sakau, kad kaip beaprengs, visada gerai atrodys.
Man patinka, kad jie keičiasi kartu. Donatas šiemet tapo chuliganėliu – nuo plaukų kirpimo iki tam tikrų britiškų akcentų, punk rock detalių. Ir Veronika neatsilieka: ji dabar tokia... raudono kilimo viliokė.
O kaip mėgstate rengtis pats?
Kadangi dirbu mados srityje, galiu vilkėti laisviau. Turiu aistrą ir silpnybę avalynei – tad garderobą dėlioti pradedu nuo batų. Sutinku su Juozu Statkevičiumi, jog kasdien reikia vilkėti taip, kad būtum pasiruošęs bet kokiems dienos planų pasikeitimams. Todėl dabar dažniausiai nesiskiriu su džinsais, patogiu džemperiu ar dideliu jaukiu megztinio, striuke ar švarku. Aprangos nesureikšminu. Svarbu, kad tai būtų kokybiški, laiko patikrinti dalykai. Daugumos mano drabužių gana lakoniškos linijos, beveik jokių ryškesnių spalvų. Kai visą laiką sukiesi mados versle, dažniausiai nieko ypatingo nenori, tik convers’ų, treningo, kepurės ir didelio palto – jauku, patogu, dar ir gražu.
Ne vienus metus esate stilistas, nors galėtumėte statyti namus...
Taip, Vilniaus Gedimino technikos universitete baigiau miestų inžineriją ir urbanistiką. Tačiau stilistu tapau neatsitiktinai. Didelę įtaką tam, kur esu šiandien, darė tėvai, aplinka, kurioje augau, formavausi. Net studijos, nors, atrodytų, toli nuo mados, man padeda: kitaip nei kolegos stilistai, įsivaizduoju tūrį, kompoziciją, mastelį. Nesu menininkas iš bohemos, džiaugiuosi, kad nestudijavau drabužių dizaino. Kažkada labai norėjau, bet dabar supratau, kad tai – visiškai ne man.
Ketverius ar penkerius metus dirbu pirkimo ir projektų vadovu vienoje avalynės kompanijoje. Tai – mano pagrindinis darbas. Būti Donato stilistu, rengti žurnalų fotosesijas – hobis, galimybė atitolti nuo kompiuterio ir excelio.
Nesiekiu būti tik stilistas, neturiu instagramo paskyros, nesu aktyvus feisbuko dalyvis. Ne vienas dabartinis stilistas tampa tinklaraštininku, rašo knygas, bet ar tikrai to reikia? Aš tokių tikslų neturiu.