D.Šimukauskas – apie netikėtą gyvenimo vingį ir darbą su „Disney+“ serialu: „Buvo neįprasta praktika“
Aktorius ir kastingo režisierius Donatas Šimukauskas – puikiai pažįstamas tiek kino ir televizijos žiūrovams, tiek ir kino industrijos profesionalams. Pirmieji jį žino kaip aktorių iš filmų „Zero“ bei „Redirected“ bei serialų „Ne Tau, Martyna“ ir „Šiukšlyno Žmonės“, antrieji – kaip kastingo režisierių, darantį aktorių atrankas pasaulinio lygio filmams ir serialams. Šviežiausias Donato projektas – šių metų pradžioje Disney+ platformoje pasirodęs serialas „Whiskey on the Rocks“, kuris sulaukė neregėto populiarumo ir suteikė didžiulę paspirtį jame vaidinusių Lietuvos aktorių karjeroms. Apie profesines aukštumas, naujas ambicijas bei mažus asmeninio gyvenimo atradimus Donatą Šimukauską pakalbino kolegė, aktorė Vaida Baranovė.
Donatai, tavo gyvenime ramių metų, panašu, nebūna. Nuolat dirbi prie keleto projektų vienu metu, o jei nedirbi, tai keliauji, nardai, ar veiki dar kažką naujo. Sakyk, kokie profesiniai pasiekimai visame tame šurmulyje praėjusiais metais buvo ryškiausi?
Taip, jau kuo manęs niekas neapkaltins – tai ramiu gyvenimu. Bet man patinka toks tempas, jis manęs nežaloja, nekamuoja, ir kažkaip visame tame lėkime atrandu laiko viskam, kas svarbu. 2024 metai irgi buvo lengvai beprotiški. Nors filmavimo aikštelėse praleidau mažiau laiko nei įprastai, vis dėlto pavyko prisidėti prie kelių įdomių projektų. Vienas iš jų buvo apie vampyrus, kitas - apie ateivius. Bandau iš to nedaryti didelių išvadų (šypsosi). Taip pat pernai pagaliau pasirodė serialas „Ne Tau Martyna“, kuriame atlikau pagrindinį vaidmenį ir serialas „Šiukšlyno žmonės“, kuriame taip turėjau galimybę sukurti labai įdomią rolę.
Metų pradžioje Disney+ platformą pasiekė serialas „Whiskey on the Rocks“, kuriam dariau aktorių atranką. Pagrindinius vaidmenis atliko ne tik tokios švedų kino žvaigždės kaip Rold Lassgard ir Anders Mossling, bet ir lietuvių aktoriai Kęstutis Jakštas, Andrius Bialobžeskis, Vytautas Kaniušonis. Populiarumas, kurio susilaukė šitas serialas, tikrai pakylėjo mano kino ambicijas į naują lygmenį. Jeigu galime Lietuvoje su lietuviška komanda ir būriu Lietuvos aktorių sukurti tokio lygio produktą, reiškia tikrai kino pasauly jau galime viską. Žiūrint „Whiskey on the Rocks“, atrodo, kad žiūri gerą kino filmą, tik tiek, kad ta patirtis išsitempia į penkias serijas. Labai džiaugiuosi šiuo dideliu pasiekimu ir tuo, kad švedų prodiuseriai vertina mano profesionalumą bei pasitiki mūsų šalies aktoriais. Tai jau ne pirmas kartas, kai ši kompanija atvyksta filmuoti į Lietuvą ir pirmiausia kreipiasi į mane dėl kastingo, o tik tuomet ieško filmavimo paslaugų teikėjų. Tai neįprasta praktika, nes dažniausiai procesas būna atvirkštinis.
Prasitarei, kad šalia įprasto aktoriaus ir kastingo režisieriaus, išbandei ir naują, dėstytojo, amplua. Kaip tai nutiko ir kaip sekasi atlikti šią naują rolę?
Nutiko, kaip visada, neplanuotai. VGTU pakvietė dėstyti aktorių atranką ir aktorių vadybą kūrybinių industrijų studentams. Iš pradžių per daug nestresavau, kaip tik apsidžiaugiau, kad galėsiu pasidalint žinom ir išbandyti kažką visiškai naujo. Tik vėliau supratau, kad buvimas dėstytoju yra visiškai kita planeta, negu ta, kurioj esu įpratęs gyventi. Žinoti dalykus yra viena, gebėt juos susisteminti ir pateikti taip, kad būtų ir naudinga, ir įdomu – jau visai kas kita. Bet kol kas stumiuosi į priekį. Aš mokau studentus, studentai moko mane. Tikiuosi, kad mokslo metų pabaigoje visi būsim vienaip ar kitaip paaugę. Ar darbas universitete privertė kitom akim pažiūrėti į savo paties gyvenimo mokytojus ir dėstytojus? Galbūt, kažką įvertinti atlaidžiau, ar kaip tik griežčiau.
Įlipus į kito žmogaus batus, neišvengiamai tampi tam žmogui empatiškesnis. Nėra kad laikau kažkokias nuoskaudas ar labai sudievinu vienus ar kitus gyvenimo mokytojus, bet dabar tikrai įvertinu, kiek šitie žmonės turi kantrybės ir supratimo. Kiekvienas studentas į auditoriją atsineša savo charakterį, savo problemas, savo idėjas, deja, net ir savo išmaniuosius telefonus. Į viską reikia tinkamai sureaguoti, žinoti niuansus, matyt individus, o ne tik abstrakčią grupę. Tikrai išsiugdžiau dar daugiau pagarbos žmonėms, kurie tai daro daug metų ir pilnu etatu.
Vaidini, darai atrankas, dėstai. Kaip visa tai sutalpini į vieną gyvenimą man nelabai aišku, bet žinau, kad ir asmeniniame gyvenime sėkmingai plėtoji bent porą hobių. Papasakok, kas šitoj srity šiuo metu yra pirmam plane?
Ir toliau užsiimu nardymu – šitas hobis manau lydės mane visą gyvenimą. Niekas taip nepraplečia akiračio, kaip jūros ir vandenynai. Gruodžio mėnesį aplankiau Seišelius – salyną, kuris paliko neišdildomą įspūdį. Tai nuostabi valstybė su kvapą gniaužiančia gamta, šiltu klimatu ir krištolo skaidrumo vandeniu. Kelionė nebuvo sudėtinga, o gerai suplanuotas maršrutas leidžia ją įgyvendinti už maždaug 1500 eurų savaitei. Taigi, jei kas mėgsta nardyti ir svajoja apie atostogas egzotiškoje vietoje, Seišeliai tikrai yra verti dėmesio!
Tačiau galiu pasidžiaugti, kad be nardymo atradau ir dar vieną naują aistrą. Rudenį dukra mane įkalbėjo išbandyti šratasvydį. Iš pradžių maniau, kad tai bus tik vienkartinė pramoga, tačiau netrukus jis tapo mūsų bendru pomėgiu. Dabar, vos tik turime galimybę, nepraleidžiame progos dalyvauti žaidimuose. Tai ne tik puikus būdas praleisti laiką kartu, bet ir galimybė bendrauti su karinės patirties turinčiais žmonėmis, mokytis to, ko niekada nesimokiau – karinės taktikos, veikimo mūšio lauke bei įgauti daugiau praktikos naudojantis ginklais. Kadangi filmavimo aikštelėje aktoriams neretai tenka laikyti ginklus, džiugu, kai jie žino, kaip tai daryti teisingai. Noriu būti vienas iš tų, kurie išmano. Ir nors tikiuosi, kad realiame gyvenime ginklo laikyti neprireiks, jei vis dėlto taip nutiktų – bent jau jausiuosi pasiruošęs.
Panašu, kad metai tikrai buvo labai turtingi. Pabaigai, pasidalink, kas laukia ateityje? Ko tikiesi pats ir ko mes visi galim laukti iš tavęs?
Projektų. Daug projektų (juokiasi). Visais jais būtinai pasidalinsiu, kai jau galėsiu tai padaryti. Bet kol kas galiu pasakyti, kad šiuo metu su nekantrumu laukiu, kada pasirodys Emilio Vėlyvio serialas „Vilko gomurys“. Jame sukūriau gana svarbų vaidmenį, tačiau iki šiol nežinau, kuo serialas baigsis, nes Emilis filmavimo metu pabaigą paliko paslaptyje. Toks kūrybinis sprendimas dar labiau sustiprina intrigą ir neleidžia atsipalaiduoti iki pat premjeros. Manau tai gera metafora ir visiems ateinantiems metams: žinau, kas vyksta dabar ir esu atviras naujiems dalykams, kurie dažniausiai ir ateina kai mažiausiai tikiuosi.
