D.Vaitiekūno kelionė po gamtos stebuklų kraštą: ne tik mėgavosi, bet ir gedėjo

Į Islandiją aktorius vyko susitikti su kitais menininkais jiems skirtoje rezidencijoje – į šią vietą meno žmonės atvyksta mėnesiui ar keliems plėtoti kūrybinių projektų. 

Atskridusį į Reikjaviką Dominyką pasitiko išmiręs oro uostas ir švieslentė, skelbianti, kad visi kiti tos dienos skrydžiai – atšaukti. Iš lėktuvo keleiviams teko išvažiuoti vienu specialiu autobusu, skirtu naudotis užsieniečiams, nes Islandijoje galioja daug keliavimo ribojimų. 

Tarkime, jei tik atskridęs oro uoste pasidarai mokamą koronaviruso testą, vėliau dar vieną pakartotinį ir jei abu kartus rezultatai neigiami, privaloma tik penkių dienų saviizoliacija. Jei testo nedarai, reikia būti atsiskyrus 14 dienų. „Karantinas Islandijoje kitoks – jei turi savo transporto priemonę, gali ja važinėti ir vaikštinėti gatvėmis, svarbiausia – laikytis atstumo ir nesilankyti parduotuvėse bei kitose vietose, kur būna žmonių. Sakyčiau, protingas sprendimas, – pasakoja Dominykas. – Kadangi į menininkams skirtą rezidenciją atvykau savaite vėliau nei kiti, negalėjau izoliuotis su kolegomis, nes jiems karantinas jau buvo pasibaigęs. Man iš pradžių teko penkias dienas praleisti ne rezidencijoje, o tai įstaigai priklausančiuose svečių namuose. Po saviizoliacijos gavau leidimą įsikelti kartu su kitais.“

Geriausia – neplanuoti

Islandijoje Dominykas pasakoja praleidęs 22 dienas, per jas stengėsi kiek įmanoma daugiau pažinti, pamatyti nuostabų šios šalies kraštovaizdį. Anot aktoriaus, čia viskas priklauso nuo oro. „Džiaugiuosi, kad man viešint jis buvo geras, mat islandai sako, kad jų šalyje rudens įprastai nebūna – iškart ateina žiema. Šįkart pasitaikė neįprastai šiltas ruduo, netrūko ir saulėtų dienų. Keliavau į šiaurę, teko aplankyti ir Islandijos pietus. Tiesa, dukart bėgau nuo uraganinio vėjo: vieną sykį pavyko, o kitąkart nespėjau pamatyti įspėjimų, tad gerokai pridėjau į kelnes – maniau, gyvas negrįšiu. Bet pavyko saugiai pasiekti kalnų miestelyje esantį hostelį. Juose nebuvo nė vieno žmogaus – tik administracijos darbuotojas, o ir jis mane įleido ir išėjo namo. 

Vėjas švilpė taip, kad, atrodė, nuneš pastato stogą, tačiau kitą dieną viešbučio darbuotojai patikino, jog pasitaiko ir keturis kartus stipresnių vėjų nei tądien. Buvau sugalvojęs per tą išvyką nufilmuoti klipą, tačiau šie metai mus pamokė, kad geriau nieko neplanuoti, nes bet kurią akimirką planai gali sugriūti, – sako Dominykas. – Šiemet nuplaukė beveik visi mano sugalvoti autoriniai projektai, koncertai, stand up’ai.

Iš Lietuvos išvažiavau turėdamas kelias kūrybines idėjas, norėjau galvoje susidėlioti, ką tokiomis pandeminėmis sąlygomis galiu nuveikti. Įpratusiam prie nuolatinių kūrybinių darbų, šiemet man labai sunku. Tačiau, ko gero, daugeliui kūrybos žmonių šie metai – didelių profesinių netekčių laikas. Todėl kelionėje leidau sau ir savotiškai pagedėti, ir įkvėpimo rasti, ir priimti esamą neapibrėžtumo situaciją. Labai norėčiau parengti muzikinę programą su kurčiaisiais ir neprigirdinčiaisiais – joje gvildenčiau ir įsiklausymo į vienas kitą, nesusikalbėjimo temą. Be to, norėjau šiek tiek paieškoti medžiagos klipams. Šiuo metu įrašau solinį albumą, kurio prodiuseris – Rolandas Venckys-Innomine.“

Gražiausia valstybė

Vieną dieną Islandijoje Dominykas sustojo prie įspūdingo šniokščiančio krioklio ir sugalvojo klipą filmuoti čia. Toji vieta, prisimena jis, atrodė tobulai. Be to, važinėdamas po Islandiją telefonu filmavo įvairias kraštovaizdžio vietas, gamtos ypatumus ir tikisi šiais įrašais papildyti kuriamą muzikinį klipą. „Prifilmavau net 64 gigabaitus! Tikiuosi, iki Naujųjų metų klipas spės išvysti dienos šviesą. Galiu drąsiai teigti, kad Islandija – gražiausia valstybė iš mano aplankytų. Ji – neperkrauta, visoje šalyje gyvena tiek žmonių, kiek pas mus Kaune. Dabar Islandijoje neramu, nes didžioji dalis verslo uždaroma, valiutos kursas smunka, turizmas merdi. Ne paslaptis, kad islandai labai mėgsta vandens pramogas, juk čia apstu karštųjų versmių. Su bičiuliais išsinuomojome vasarnamį su karštąja vonia lauke ir joje lindėdami grožėjomės Šiaurės pašvaiste. Neįtikėtina, ta pati pašvaistė kiekvieną vakarą atrodė visiškai kitaip“, – įspūdžiais dalijasi Dominykas.

Jis pasakoja, kad visa kelionė nebuvo tokia jau brangi, nes kronos vertė smukusi maždaug 30 procentų. „Kai pas mus viskas taip pabrango, tai ir Islandijoje kainos neatrodo tokios neįkandamos kaip anksčiau. Tiesa, degalai tikrai brangūs – jie ir sudarė daugiausia išlaidų. Be to, mažiau pinigų išleidi, jei turi ne tik fantazijos ir gerų kontaktų, bet ir pankiškos keliavimo patirties iš paauglystės laikų. O ir grikių iš Lietuvos atsivežiau.

Beje, maksimalus leistinas greitis toje valstybėje tėra 90 kilometrų per valandą, tad kelionės laiko prasme būna gana ilgos. Pagrindiniai imigrantai Islandijoje – lenkai ir lietuviai, todėl gimtąją kalbą girdėdavau gana dažnai ir net nugirdau, kad lenkų parduotuvėje galima nusipirkti grikių, – prisimena Dominykas. – Patys islandai yra atšiauroko būdo, nemėgsta gražbyliauti. Teko susitikti su bičiuliu, ten gyvenančiu jau dešimtmetį, ir sulaukti kvietimo pasimatyti su mano babos kaimynės dukra iš gimtojo Panevėžio. Mėgautis kava Reikjaviko centre ir klausytis pasakojamų ypatingų emigracijos patirčių buvo taip pat labai įdomu. Apskritai šioje kelionėje stengiausi daugiau klausytis kitų ir mažiau pats daugžodžiauti. Išgirdau ir pajutau labai daug vertingų dalykų, visa tai tikrai nuguls artimiausiuose kūrybiniuose darbuose.“