Daiktų dizaineris Philippe’as Starckas: nuo sulčiaspaudžių iki jachtų oligarchams

Labiausiai jį išgarsino voro pavidalo citrusų sulčiaspaudė („Alessi“ Juicy Salif, 1990 m.) ir vaiskaus plastiko kėdė vaiduoklė („Kartell“ Louis Ghost, 2002 m.; parduota per milijoną). Bet tai – tik lašas.

Starcko kūrinių sąrašas nuoširdžiai stebina: atrodo, tarsi jis būtų nemirtingas maklaudas, gyvenantis jau penktą ar šeštą gyvenimą.

Visas Starcko kūrinių sąrašas nuoširdžiai stebina: atrodo, tarsi jis būtų nemirtingas maklaudas, gyvenantis jau penktą ar šeštą gyvenimą. Be to, dizainas – ne vienintelis jo darbas: neką mažiau laiko skiria reklamai. Dizaineris sąžiningai lankosi visur, kur yra kviečiamas, mielai dalyvauja reklaminėse fotosesijose, o kai šių nėra, įsiamžina apsivilkęs, tarkim, kaip betmenas. Žurnalistai Starcką dievina, nes jis kalba jiems kaip nuodėmklausiams. Bėda tik kad greitai pamiršta, ką sakė, todėl šiandien šneka visai kitaip, nei porino vakar. Bet, pagautas meluojantis, nesutrinka: „Nepainiokite manęs su viešu mano įvaizdžiu.“

Dizaineris jau seniai tapo žvaigžde, aprūpino vaikus ir vaikaičius. Ir jau seniai nebelaukia, kas ką pasiūlys, – renkasi pats.

Starcko įvaizdis gali patikti arba nepatikti, bet jis veikia. Dizaineris jau seniai tapo žvaigžde, aprūpino vaikus ir vaikaičius. Ir jau seniai nebelaukia, kas ką pasiūlys, – renkasi pats. Platūs vyro interesai apima daug ką, bet paprastai jis mėgsta pusiausvyrą: jei imasi mielų, tačiau nepelningų darbų, čia pat randa tokių, kurie šimteriopai kompensuoja nuostolius.

Jis gali kurti kamščiatraukius, gaišti laiką televizijos realybės šou, rietis su siuvėjomis dėl savo drabužių linijos, rengti jų pristatymus ir pan. Sykiu imasi projektuoti 119 metrų ilgio jachtą rusų oligarchui Andrejui Melničenkai. Ir to vieno 300 milijonų JAV dolerių vertės laivo pakaktų, kad dizaineris gyventų prabangiai, o jo vardas būtų įamžintas: ten viskas sukurta Starcko ir viskas stebina – pradedant į ryklį panašiu korpusu, baigiant lovomis ir jų pagalvėmis.

TAIP PAT SKAITYKITE: Namų biuras: interjero specialistė pataria, kaip įsirengti patogią darbo vietą

Laimei, jaunam milijardieriui pakako proto netramdyti dizainerio ir nediktuoti jam sąlygų. Nes tas dizaineris – sukalbamas: sako, kad kliento norų reikia paisyti. Tad Rusijoje paplitusią madą kviesti Starcką ne visada vainikuoja kvapą gniaužiantys rezultatai: jo projektuotuose restoranuose kartais ir kandeliabrų būna per daug, ir kitų ruso širdžiai mielų detalių. Tačiau Starckas jau gali kvailioti – jo vardui niekas negresia.

Amerikoje jis tapo kultine figūra, kai suprojektavo tuziną restoranų ir privatų kosmodromą Naujosios Meksikos erdvės turizmo kompanijai „Virgin Galactic“. Azijoje dizainerį garsina Tokijuje esanti jo juokinga aukso spalvos „Asahi“ alaus daryklos būstinė su „liepsna“, sveriančia 360 tonų, pagaminta naudojant povandeninių laivų technologijas.

Europoje kas antruose namuose rastume kokią nors Starcko kėdę ar mažmožį, o tėvynainių pagarbą dizaineris pelnė, kai prezidentas Francois Mitterrand’as patikėjo įrengti savo privačius apartamentus Eliziejaus rūmuose (1982 m.) ir kai už poros metų sukūrė „Cafe Costes“, iškart tapusią paryžiečių traukos centru...

Galima sakyti, kad Starckas nuo mažens buvo dizaineris. Jis augo aviakonstruktoriaus šeimoje, todėl ką nors konstruoti pačiam buvo pagrindinė pramoga. Piešimo mokytojai vaiką nuolat vydavo iš klasės, mat šis piešdavo ne tai, ką reikėdavo. Kaip Starckas baigė mokyklą, išvis neaišku, nes neišlaikydavo nė pusės egzaminų. Savo vaikystę vyras prisimena kaip baisiai nuobodų metą, kuris baigėsi, kai ėmė studijuoti privačioje dizaino mokykloje Ecole Camondo ir sutiko būsimą žmoną Brigitte Laurent.    

Jo karjera klostėsi tarsi savaime. „Iš pradžių kažką dariau savo draugui, paskui – savo miestui, savo šaliai. Galiausiai kažkas kitoje Žemės rutulio pusėje į mane atkreipė dėmesį: „O juk tas prancūzas šį tą sugeba!“ Nuo to laiko tik dirbu ir dirbu...“ 1979 m. trisdešimtmetis dizaineris įsteigė savo kompaniją „Starck Product“ ir ėmė triūsti neištiesdamas nugaros: kūrė „Panzani“ makaronus, „Glacier“ mineralinio vandens butelius, „Alessi“ juokingus daikčiukus, „Louis Vuitton“ lagaminus, „Vitra“ baldus, „Microsoft“ peles etc. – žodžiu, viską: pradedant dantų šepetėliais, baigiant pastatais. 

Starckas skundžiasi, kad yra sutrikusios psichikos, nes jį domina tik menas. 

Starckas skundžiasi, kad yra sutrikusios psichikos, nes jį domina tik menas. Šiam teiginiui pirmiausia pritartų dizainerio artimieji, kurie anksčiau ar vėliau įtraukiami į jo darbų orbitą. Pirmoji žmona, teisininkė Brigitte, tapo vyro juriste ir net darydavo su juo bendrus projektus. Kai ji 1992 m. mirė nuo krūties vėžio, dizainerio gyvenime atsirado fotografė Patricia Bailer, kurios pagrindine pareiga tapo gražiai įamžinti Starcko darbus.

TAIP PAT SKAITYKITE: Dizaino ikonos: kinai plagijuoja, britai kopijuoja

Trečią moterį, Nori Vaccari (nei daug, nei mažai – laivų statyklos savininkę), vyras pamilo iš pirmo žvilgsnio, kelerius metus jai piršosi, o toji neapsisprendė. Kai galiausiai jie susituokė, Nori atsisakė būti vyro pagalbininke, tik kartais jį paprotindavo, kurios spalvos ir formos seksualios, kurios – ne. 2008 m. dizaineris vedė ketvirtą kartą. Jasmine Abdellatif, anksčiau dirbusi „Louis Vuitton“ reklamos vadove, dabar savo laiką skiria Starckui: rūpinasi jo reklama, visur su juo eina ir visur skraido privačiu šeimos lėktuvu.

Dizaineris turi gražų pulkelį vaikų ir mėgsta apie juos pakalbėti. Bet dažniausiai jis klausiamas apie atžalų vardus, nes šie – keistoki. Jųdviejų su Brigitte dukra yra Ara, Patricios pagimdytas sūnus – Oa, o Nori dovanota duktė – vardu K. Kol tų vaikų buvo trys, Starckas girdavosi savo sumanymu kiekvieno naujo kūdikio vardą sutrumpinti viena raide: taip ir atsirado tas nei šioks, nei toks K. Tačiau kai dar du vaikus pagimdė Jasmine, o raidžių nebeliko, teko sugalvoti naują istoriją. Dabar Starckas tvirtina, kad vaikų vardus parenka aklai, naudodamasis kompiuterine programa. Dizainerio pagrandukus „programa“ pakrikštijo Lago ir Justice.

Vyras teigia, kad vienintelis dalykas, dėl ko verta gyventi, yra meilė. Taip pat tvirtina, kad yra vienišius autistas, kuriam reikia tik kūrybos. Kaip susieti šiuos du pareiškimus, tegu sprendžia jis pats. Bet gyvenant su juo tos meilės nebūna per daug.

Starcko laikas suplanuotas minutės tikslumu ir romantiškoms vakarienėms ar pasivažinėjimams dviračiais jo veik nelieka. Vyras sako, kad jei rašytų memuarus, juos pavadintų „Kažkur“, nes jis net neturi namų, į kuriuos kas vakarą grįžtų: gyvena tai Niujorke, tai Venecijoje, tai Londone, tai Madride.

O šiaip jau namų jam netrūksta. Paryžiuje yra trijų aukštų loftas, kurio vaizdai (pati beprotiškiausia eklektika: nuo kosminio stiliaus iki meškų iškamšų) apkeliavo visus architektūros žurnalus; prie Paryžiaus – surenkamas medinis namas, kuriame dizaineris įgyvendino visas savo energijos taupymo ir ekologijos idėjas. Dar vyras turi savo mėgstamą Platais salelę Senos upėje (pusvalandis kelio nuo Paryžiaus) – ten namas irgi yra. Pastaruoju Starckas itin mėgsta girtis: neva jis toks varganas, kad nėra net elektros, todėl jame būna tol, kol išsikrauna kompiuteris, telefonas ir visa kita technika...

Vis dėlto, pabaigoje dera akcentuoti, kad Starckas – didelis šaunuolis. Kažkada jis svajojo sukurti kėdę, kuri kainuotų tik vieną JAV dolerį. Nežinia, kiek dar laiko prireiks tai svajonei įgyvendinti, bet prie jos artėjama: Starcko daiktai – pasaulyje labiausiai tiražuojami, o tai rodo, kad jų kaina prieinama.

Dizaineriui daro garbę ir požiūris į konkrečius gaminius. „Kai tapau „Thomson“ meno vadovu, uždraudžiau žodį „vartotojas“. Liepiau jį pakeisti „mano žmona“, „mano duktė“, „mano draugas“. Nes vienas dalykas, kai per posėdį pareiški: „Šitas daiktas – visiškas mėšlas, bet vartotojui bus gerai.“, ir visai kas kita, kai sakai: „Mano dukrai bus gerai ir toks mėšlas.“ Vienas pakeistas žodis visiškai pakeitė mąstymą.“