Jei nežinote, kas toks Vilmantas Marcinkevičius, geriau jo ieškoti ne google.lt, o google.com. Taip jau yra, kad čia jis – tik daugelio mėgstamas menininkas, o svetur – kone legenda. Na, bent jau Viborgas seniai jį galėjo išrinkti miesto garbės piliečiu.
Kas naujo? Tu visada turi, ką papasakoti.
Dabar daug važinėjau paskui žmoną Indrą su jos kurtais baldais – į Japoniją, į Ameriką, Filadelfijoje vykusią parodą „Craft Show“. Ten buvo rodomi profesionalūs darbai, bet sėdėjo ir juodaodė senutė su pintinėlėmis, šiaudinėmis lėkštėmis. Pažiūrėjau, kad viena jos lėkštė su rankena – šešiolika tūkstančių dolerių, kitos – po šešis, net pamaniau, gal ji kokia nors juodaodžių pynėjų pynėja ar ikona. O paskui atėjo ponia su brilikais ir nupirko tą lėkštę. Ką žinai, gal ponios senelis vergvaldys su šunimis vaikė juodaodžius, o dabar anūkė bando išpirkti giminės kaltę, kaip indulgenciją neša namo lėkšteles už tūkstančius dolerių. Įdomu kurti istorijas, kai nejauti konteksto ir tau gali pasirodyti, kad tas darbas mažai vertas.
Kokių dar istorijų prikūrei pastaruoju metu?
Mano priešpaskutinė paroda Danijoje „Private Story“ buvo lyg vaikystės prisiminimų stop kadrai. Kiekvienas turi vaikystės istorijų, o aš savąsias kažkaip ėmiau pasakoti dukroms. Ir pastebėjau, kad joms pasakų nebereikia, kad vis prašo: „Dar papasakok tų, iš senovės.“ Pagalvojau, kad būtų visai įdomu jas perkelti į vaizdus.
Papasakok bent vieną iš tų vaikystės epizodų.
Tarkim, paveikslas „Berniukas su varpeliu“. Man buvo 5 metai. Vyksta didžiulis šeimos balius kaime. Mes, vaikai, dūkstame lauke, viena mergaitė įkrinta į prūdą, ir visi kaltina mane, kad įstūmiau. O aš nekaltas. Pasislepiu ant kalvos senelio palapinėje, kur yra metalo varpas šernams baidyti. Po kiek laiko matau: subėga suaugusieji, grėblioja vandenį – ieško jau ne mergaitės, o manęs. Suprantu, kad įkliuvau, jau čia darosi didelis įvykis. Dar kiek padelsiu nerimdamas, kad kuo ilgiau slėpsiuosi, tuo bus blogiau, ir imu skambinti varpu.
Tikėjausi daugiau siaubo elementų.
Kita istorija. Mama manęs atvažiavo parsivežti iš kaimo. O aš labai didžiavausi, kad moku įkalti karvės grandinės kuolą, ir norėjau parodyti. Buvo ten toks atšipęs močiutės kirvis. Kaliau jo bukuoju galu per kuolą, o kitu tvojau sau į galvą… Dar viena istorija. Teta melžė karvę, o aš turėjau ragatkę. Ir man parūpo, ar tas didelis galvijas jaučia skausmą. Kartą šoviau į karvę, antrą. Ta išspyrė visą pieną ir puolė mane vytis – teta ant grandinės čiuožė kaip ant slidžių.
Tau svarbu, kad esi laukiamas Viborgo „Galleri NB“, kad esi vertinamas užsienyje?
Tų kitų šalių labai reikia, nes jei vienoje vietoje tau yra nelabai tinkama terpė, kitoje vietoje gali atsiremti, pasitikrinti, ar tikrai esi toks jau blogas.
Visą Julės Šiurkutės interviu su Vilmantu Marcinkevičiumi galite rasti vasario mėnesio žurnale „Laima“.