Dailiojo čiuožimo čempionė Irina Sluckaja: „Kai tik pasijusiu Didžiąja, iškart galėsiu kabinti pačiūžas ant vinies“

Su dailiojo čiuožimo čempione, televizinių ledo šokių projektų vedėja ir dalyve, sporto naujienų vedėja kalbamės turbūt vienoje brangiausių Maskvos kavinių, pro langus žvelgdami tiesiai į raudonuojančius Kremliaus bokštus ir čia pat aikštėje įrengtą, įvairiaspalvėmis lemputėmis apšviestą čiuožyklą. Simboliška... Irina įgudusia ranka lupa mandarinus, po visą kavinę skleisdama šventinį aromatą...

Taip mėgstate mandarinus?

Jie – didžiausia mano silpnybė. Kaip ir saldainiai „Meška šiaurėje“, sukabinti ant eglutės, – primena Naujuosius vaikystėje. Kai buvau maža, saldainiai buvo deficitas, tik prieš Naujuosius tėvai gaudavo nusipirkti. „Meška šiaurėje“, „Griliažiniai“, „Rudens valsas“, „Kaukė“... Imi sąvaržėlę, padarai popierėlyje skylutę ir kabini saldainį ant eglutės. Tėvai prigrasindavo: „Iki Naujųjų – kad nė vienas nedingtų!“ O man – kankynė, juk esu baisi smaližė. Vaikščiodavau aplink tą eglutę laižydamasi... Kai laikrodis mušdavo dvyliktą ir visi puldavo sveikinti vieni kitų ir keistis dovanomis, aš tiesiu taikymu šaudavau prie eglutės ir vieną po kito lupdavau saldainius ir mandarinus nuo jos.
Man iki šiol saldainiai – didžiulis malonumas, kartais net nuo savo vaikų pasislepiu kelis... O visi įsivaizduoja, kad aš nuolat sėdžiu ant dietų ir nieko sau neleidžiu (juokiasi).

Dukart dailiojo čiuožimo pasaulio čempionė, pirma istorijoje čiuožėja, net septynis kartus tapusi Europos čempione, ir vienintelė pasaulyje figūrininkė, keturiskart laimėjusi pasaulinės serijos „Grand Prix“ finalus. Ar svajojote apie tokią karjerą, kai vos ketverių pradėjote lankyti dailiojo čiuožimo pamokas?

Aš apskritai nelabai planuotai patekau į dailųjį čiuožimą. Vaikystėje daug sirgau. Gydytojai liepė mane grūdinti. O kaip seniau grūdino? Aišku, šalčiu, sportu ir grynu oru. Taip mane tėvai į dailųjį čiuožimą ir atidavė. Užsigrūdinau... visam gyvenimui (juokiasi). Tik, žinote, yra toks sportininkų posakis: sportas – gydo, didysis sportas – žaloja.

Savo vaikus – penkerių sūnų Artiomą ir dvejų dukrytę Varvarą – irgi taip grūdinsite?

Bus matyti. Sūnus vis didesnis ir supratingesnis darosi, pats pasirinks, kas jam įdomu. Nenorės tapti čiuožėju – dėl Dievo meilės, norės – padėsiu, paaiškinsiu. Bet primesti savo valios jiems tikrai nežadu. Kita vertus, dailusis čiuožimas – ne pati blogiausia sporto šaka ir viena iš nedaugelio, kuri turi tęstinumą. Net jeigu nepasieksi itin didelių sporto aukštumų, visada gali rasti darbą ledo baleto trupėse, kolektyvuose, kurie su ledo šou pasirodymais keliauja po pasaulį, rodo programas kruiziniuose laivuose.

Dailiajame čiuožime garsiosios Sluckajos vaikams ir taip būtų atviros visos durys!

Ne... Tegu vaikai patys siekia savo aukštumų. Be to, šitame sporte visai nesvarbu, kas tavo mama ar tėtis: turi talentą arba ne. Apskritai noriu, kad mano vaikai būtų savarankiški. Todėl su mamos pavarde jie toli nenuvažiuos. Neleisiu savo vaikams būti tiesiog Sluckajos vaikais.

Kokio jie buvo amžiaus, kai vėl nėrėte į darbus?

Dešimt dienų – kai pagimdžiusi sūnų jau ėjau treniruotis. O dukrai buvo dvi savaitės. Aš negaliu sustoti. Žūvu, kai nejudu, kai neturiu veiklos. Man nuolat reikia kur nors save realizuoti, kokio nors veiksmo. Tik tada mano akys dega, tada aš – laiminga. Matyt, tokia mano natūra, kad negaliu sėdėti ant sofutės ar vaikščioti po grožio salonus ir parduotuves. Ten man darosi nuobodu ir liūdna.

Jei atvirai, visų laimingiausia buvau, kai gimė dukra. Mamai susilaukti dukrelės – svajonė. Todėl patikėkite, kaip moteris aš tikrai su kaupu save realizavau.

Kodėl apskritai kūrėte šeimą? Juk laisva moteris, kuriai galva neskauda dėl vaikų ir šeimos, turi kur kas daugiau laiko savo veiklai, darbui.

Sąžiningai atsakysiu: nesu fanatikė, nesu ta, kuriai, be darbo, nieko daugiau nereikia. Vaikai, šeima – man be galo svarbu. Kita vertus, būdama vien šeimoje turbūt išprotėčiau. Turėdama tik darbą – lygiai taip pat išprotėčiau, nes neįsivaizduoju savęs, taip ir neatlikusios svarbiausio vaidmens gyvenime, – mamos vaidmens. Sportininkė ar valytoja – pirmiausia aš esu moteris.

O kiek jūsų vyras Sergejus dalyvauja vaikų auklėjime?

Jų auklėjime, ačiū Dievui, dalyvauja pedagogai. O mes tiesiog atliekame tėvų vaidmenį. Tėtis su sūnumi žaidžia futbolą, moko plaukti, dviračiu važiuoti, vinį įkalti, židinį užkurti – vyriškumo pamokos yra jo darbas.

Kaip sportininkė jūs – laiminga, kaip mama – irgi su kaupu. O kaip moteris?

Ir tada, kai skyniau čempionės medalius, ir tada, kai gimdžiau vaikus – visada buvau laiminga. Net kai sunkiai susirgau, pasiekusi patį karjeros piką, – laimės ir tikėjimo jausmo nepraradau. Tik jei atvirai, visų laimingiausia buvau, kai gimė dukra. Mamai susilaukti dukrelės – svajonė. Todėl patikėkite, kaip moteris aš tikrai su kaupu save realizavau.

Būdama 24-erių išgyvenote sunkią ligą. Dėl kraujagyslių susiaurėjimo tino kojos, tirpo visas kūnas, gydytojai uždraudė būti šaltyje, vadinasi, su dailiuoju čiuožimu ir visa karjera reikėjo atsisveikinti. Dauguma trenerių ir kolegų jus tiesiog laidojo...

Taip, ir net užkasė. Gyvenime tave labai greitai gali užkelti ant pjedestalo ir dar greičiau nuleisti žemėn...
Nenoriu pasakoti apie ligą, praėjo ir – ačiū Dievui. Išgyvenau, peržengiau ir net mintimis stengiuosi prie jos nebegrįžti. Geriau papasakosiu, kaip gelbėjausi: nepaisiau nei visų tų kalbų ir nuomonių, nei ligos. Kai praėjo pirmas šokas, išeidavau ant ledo penkioms minutėms, septynioms, dešimčiai... Gydytojai neleido, o aš – po truputį, pamažu... Pusvalandį ant ištinusių kojų audavausi pačiūžas, kad penkias minutes pačiuožinėčiau. Kasdien keliomis minutėmis ilgindavau buvimo ant ledo laiką. Pati save verčiau eiti pirmyn, tikėjau, kad viskas bus gerai, kad dar ne viską pasiekiau...

Grįžote ir pasiekėte – laimėjote Europos ir pasaulio čempionės titulus.

Po tokių patirčių daug kas keičiasi: gyvenimo suvokimas, vertybės, ryžtas. Pagaliau aš supratau, kad tikrai pasieksiu viską, ko noriu. Kai 2004 metais pasaulio čempionate buvau tik devinta, mane gyvą laidojo, sakė, kad tokios sportininkės daugiau nebėra... Net į akis rėžė: „Ar supranti, kad į pirmas vietas daugiau niekada nebepakilsi!“ O aš atšaudavau: „Pakilsiu.“ Man sakė: „Sustok!“ Aš atsakydavau: „Ne, dirbkime toliau. Paskui – tegu nors ir tvanas. Bet šitą pergalę aš turiu pasiekti.“ Ko taip troškau? Laimėti pasaulio čempionatą, kuris 2005-aisiais vyko Rusijoje, Maskvoje, – namuose. Ir laimėjau!

Iš ko susideda pergalė?

Iš 99 procentų darbo ir 1 procento sėkmės. Mano karjeroje buvo situacijų, kai suprasdavau: nors ir ką daryčiau, vis tiek nelaimėsiu. Būti pirmai olimpiadoje, kuri 2002-aisiais vyko Solt Leik Sityje, buvo neįmanoma, kad ir kaip gerai būčiau čiuožusi. Tai – politika. Tas pats nutiko ir po ketverių metų Turino olimpinėse žaidynėse. Kaip sako vienas mano treneris: kol dailiajame čiuožime nebus sekundžių matuoklio ir metro, teisybės nebus. Juk mūsų sportas nemažai pagrįstas vienu matmeniu „patinka – nepatinka“. Sėdi keli vertintojai, iš jų vienas už tą patį elementą tau gali parašyti pliusą, o kitas – minusą.

Bet jūsų lobyne – tokia gausybė medalių, kad turbūt dar vienas vargu ar jau būtų atnešęs daugiau džiaugsmo...

Kiekvienos laimėtos varžybos išlieka atmintyje. Visas pergales ir visus pralaimėjimus jauti labai aštriai.
Manęs yra klausę, ką jausdavau stovėdama ant nugalėtojų pakylos. Labai įvairūs jausmai apimdavo: viena vertus, skęsti euforijoje, nes pasiekei tai, ko taip troškai. Bet tuo pat metu jauti ir visišką tuštumą, nes viską, ko taip siekei, jau turi. O kas toliau? Todėl, pasibaigus varžyboms, padėdavau tą medalį šalia turimų ir kitą dieną išeidavau į treniruotę kaip pirmą kartą.

O kodėl netapote trenere kaip dauguma sportinę karjerą baigusių kolegų?

Nuobodu. Aš savyje dar matau daug potencialo, kibirkščių, dar sukasi mažytis propeleris, nuolat stumiantis mane į priekį: „Eik ten! Ne, ten įdomiau... Varyk! Pirmyn!“ Gal kada nors man įdomus taps ir trenerio darbas. Norėčiau turėti nuosavą mokyklą – čiuožyklą. Aš ir dabar galėčiau savo vardą atiduoti kokiai nors dailiojo čiuožimo mokyklai. Bet kokia prasmė? Va, kokteilis irgi gali būti pavadintas Irinos Sluckajos vardu...

Man atrodo, jeigu vieną dieną jaudulys išnyksta ir atsiranda dažnam TV laidų vedėjui būdinga arogancija, vadinasi, su profesija jau gali atsisveikinti. Jokioje srityje nevalia laikyti savęs dievu.

O televizija įdomu?

Ji 2006 metais įžengė į mano gyvenimą. Nesiskiriu su ja iki šiol. Su džiaugsmu tai sakau, nes man labai patiko būti ledo šokių projektų vedėja ir dalyve, man labai patinka tiesioginio eterio adrenalinas, kai skaitau sporto naujienas „Pirmame kanale“. Sportas užgrūdino, atpratino bijoti televizijos kamerų. Nors kai pirmą kartą vedžiau sporto naujienas tiesioginiame eteryje, siaubingai jaudinausi, mane tiesiog purtė, delnai drėko...

O į studijos užkulisius susirinkusi visa sporto žinių redakcija lažinosi – mirsiu aš iš baimės ar ne. Ir dabar, jau būdama nebloga oratorė, vis dar jaudinuosi. Man atrodo, jeigu vieną dieną jaudulys išnyksta ir atsiranda dažnam laidų vedėjui būdinga arogancija, vadinasi, su profesija jau gali atsisveikinti. Jokioje srityje nevalia laikyti savęs dievu.

Negi net dailiajame čiuožime po gausybės pergalių nė akimirkos nepasijutote ledo deive?

Niekada. Net kai dabar mane pristato „vienintelė istorijoje“, „vienintelė pasaulyje“, tik šiurpuliukai per kūną eina. Man tai dar kartą primena, kokią atsakomybę esu užsikrovusi ant pečių. Kai tik pasijusiu Didžiąja, iškart galėsiu kabinti pačiūžas ant vinies ir eiti sau.

Tris sezonus vedėte ledo šiokių projektus. Viename pasirodėte ir kaip dalyvė – poroje su lietuvių kilmės baleto šokėju Gediminu Taranda. Kas buvo lengviau: vesti projektą ar čiuožti jame?

Pirmą kartą, kai projektą vedėme su kolega Eugenijumi Pliuščenka, viskas buvo nauja, nepažįstama: ausyje zirzia sufleris, mintyse sukasi tekstas, kurį turi pasakyti, ir dar privalai šypsotis į kameras... Mokiausi visko, net kaip laikyti mikrofoną kadre: pažiūrėjau pirmus laidų įrašus – mikrofonas kažkur veido vidury, matosi tik akys ir žandai. Aha, vadinasi, reikia žemiau nuleisti... Bet vėl šneku ir jaučiu, kaip jis kyla, kyla... Arba režisierė man į ausinę jau ima šaukti: „Matau tik tavo žandus...“

O kai čiuožiau kaip dalyvė, buvo labai įdomu, bet kartu – ir be galo sunku. Juk aš – čiuožėja neporininkė. Būdavo, prasideda mūsų su Gediminu pasirodymas, aš išeinu ant ledo... ir tik po minutės apsižiūriu, o kurgi tas mano partneris? Gerai, kad Gediminas iš prigimties linksmas žmogus ir nepyko. Bet buvo labai sunku: įsivaizduokite, moki vaikščioti, bet staiga turi išmokti vaikščioti visiškai kitaip. Net pasisukimų technika visai kitokia, kai čiuoži vienas ir kai – dviese. Nemokėjau būti keliama, bijodavau per staigiai pasisukti, kad neužgaučiau partnerio... Bet visi tie projektai išmokė mane jausti partnerį. Man tai ir gyvenime labai pravertė. Žinote, jeigu dabar kas kviestų į tokį projektą, pasiprašyčiau būti dalyve – sunkiau, bet ir įdomiau.

O koks jums iš arti pasirodė televizijos, šou pasaulis?

Žmonės – skirtingi: sutikau ir draugiškų, paprastų, ir tokių, kurie iš aukšto į tave žiūri. Buvo, kad mėnesių mėnesius kartu dirbai, paskui po kokių metų susitikai renginyje, puolei sveikintis kaip su senu geru pažįstamu, o išgirdai tik šaltą „labas“. Kai išgirstu tą „labas“ iš aukšto, tik mosteliu ranka ir pasitraukiu šalin. Man tokie žmonės – ne draugai. Net ir pati didžiausia žvaigždė visada turi būti pasiruošusi, kad gali kristi. Ir kristi labai skaudžiai. Patikėkite, kiek aš draugų anksčiau turėjau... oi... O kai susirgau, liko tik ištikimiausi, tie, kuriuos aš myliu ir kurie myli mane.

Tiesą sakant, šou pasaulis yra žiauresnis net už sportą. Nes sporte aš kovoju pati už save: jeigu ko nors nepadarysiu – nenugalėsiu. O šou versle nuo manęs nedaug kas tepriklauso. Žinote, kaip toje dainoje: „Mes renkamės... mus renkasi...“ Šitame versle renkasi mus. Jeigu atvirai, aš nesu šou pasaulio persona. Tie ledo šokių projektai iš tiesų buvo labai populiarūs ir iš visų mūsų, kurie juose dalyvavo, bandė padaryti šou pasaulio atstovus. Tačiau tik keletas žmonių nuėjo tuo keliu. Aš likau nepriklausoma. Gal todėl, kad neturiu tikslo būti TEN – toje tusovkėje, tarp šou pasaulio grietinėlės. Na, įdės mano nuotrauką koks žurnalas į viršelį – puiku. Parengs interviu – irgi gerai. Aš nekuriu apie save būtų ir nebūtų dalykų, kuriuos paskui visuose interviu reikėtų neigti ar patvirtinti. Iš kiekvieno savo atodūsio nedarau piaro.

Už populiarumą esate dėkingesnė sportui ar televizijai?

Žinote, didžiausias populiarumas atėjo po tos nelemtos olimpiados 2002 metais. Iki šiol žmonės pasakoja, kaip verkė kartu su manimi. Toks jausmas, kad tada verkė visa šalis: iš nuoskaudos, apmaudo. Visi suprato, kad man skirti antrą vietą buvo nesąžininga. Nuo to laiko, kad ir ką dariau, kad ir kokias aukštumas pasiekiau, niekas nenustelbė tos olimpiados...

Populiarumas atėjo ne su pergale, o su pralaimėjimu?

Nesutinku, kad tai buvo pralaimėjimas. Tai buvo visos mūsų šalies pergalė ir pralaimėjimas vienu metu. Paaiškėjo, kad politika yra stipresnė už sportą. Dabar populiarumas mane mažai jaudina. Gal ir nekukliai nuskambės, bet žinau, kad po dailiojo čiuožimo meistrės Irinos Radninos esu antra šalies numylėtinė, ryškiausia šių dienų dailiojo čiuožimo atstovė, veidas. Dabar daug keliauju, rengiu master class, specialiai man kuria programas, turiu daugybę pasirodymų visame pasaulyje. Štai ir į Lietuvą važiavau – čiuožiau gerų savo bičiulių Povilo Vanago ir Margaritos Drobiazko projekte „Liepsnojantis Kalėdų ledas“.

Ar tebejaučiate malonumą čiuožti?

Dabar gera vien dėl to, kad neprivalau lipti per save, kovoti dėl medalių, dėl pirmos vietos. Kita vertus, net tokiuose pramoginiuose projektuose aš negaliu apgaudinėti žiūrovų – negaliu daryti puse jėgų, negaliu chaltūrinti. Aišku, mano fizinė forma nebe tokia kaip dvidešimties. Bet rodau lygiai tuos pačius trigubus šuoliukus, sudėtingiausias figūras. Ant ledo visiškai atsiduodu ir emociškai, ir fiziškai. Negaliu čiuožti nuleidusi rankovių – atmestinai. Sakote, žiūrovas nesupras? Ne... Publikos apgauti neįmanoma. Ji viską jaučia. Aš juk nesu aktorė, bet atėjusi į teatrą labai aiškiai jaučiu, kuris aktorius dirba dėl algos, o kuris – iš visos širdies. Gal į mano pasirodymus atėję žmonės ir nesupras, kokio sudėtingumo sukinius ar šuoliukus darau, bet pajus iš manęs sklindančią energiją. Tiesiog išeiti ant ledo ir pasukioti uodegą – ne mano būdui.