Daina Bilevičiūtė Moldovoje pozavo aguonų lauke, prie Lenino paminklo ir skanavo rožių uogienės
Vokalo pedagogė Daina Bilevičiūtė ir trys jos mokinės pirmadienį grįžo iš Moldovos. Svečioje šalyje lietuvių ketveriukė praleido kiek mažiau nei savaitę, o namo grįžo ne tuščiomis – ne tik su apdovanojimais, bet ir egzotiškomis lauktuvėmis.
Į Moldovą, Anenii Noi miestelį D.Bilevičiūtė išvyko praėjusios savaitės viduryje. Kelionės tikslas – darbinis: ji tris savo mokines – Nijolę Giedraitienę, Samantą Kudelskytę ir Gintarę Zenkevičiūtę – palydėjo į tarptautinį dainavimo konkursą, kuriame, beje, pati su kitais profesionalais ir teisėjavo.
Žmonės.lt D.Bilevičiūtė pasakojo, kad konkurse lietuvės tiesiog žibėte žibėjo. Antai G.Zenkevičiūtė gavo „Grand Prix“ apdovanojimą, S.Kudelskytė užėmė pirmą vietą 7-11 metų amžiaus dainininkų gretose, o N.Giedraitienė – antrąją tarp 35-55 metų amžiaus atlikėjų.
Vis dėlto nors kelionės pretekstas ir buvo dainavimo konkursas, tikrai ne visą laiką lietuvės Moldovoje darbavosi – laiko surado ir pasilinksminimams.
+36Bendraudama su Žmonės.lt D.Bilevičiūtė pasakoja, kad Moldovoje lankėsi jau bene ketvirtą kartą – tiek daug reikalų svečioje šalyje vis reikia sutvarkyti. Todėl šalies kultūrą ji jau spėjo pažinti – sako, Moldovos ir Lietuvos istorija panaši, tačiau dabartis kitokia.
„Ten, pavyzdžiui, vis dar stovi maždaug 6 metrų aukščio Lenino paminklas. Aš jiems sakiau, kad pas mus tokių dabar tik muziejuje galima pamatyti, o pas juos, matai, gatvėse. Bet vietiniai sakė, kad greitai ir jie tuos paminklus patrauks“, – Žmonės.lt pasakojo D.Bilevičiūtė.
Garsi moteris neslepia: nors Moldova ir nori tapti šiuolaikiškesne, lankydamasis šioje šalyje vis dar jautiesi taip, it Lietuvoje prieš keliolika ar daugiau metų. Jau ko verta čia klestinti korupcija, kai „dėl šventos ramybės“ policijos pareigūnams kelyje verčiau jau duoti kyšį.
Vis dėlto ir su dabartine Lietuva Moldova turi nemažai bendro. Pavyzdžiui, emigracijos problemą: „Jų jau virš milijono yra išvykę. Dažniausiai jie emigruoja į Italiją arba Rusiją, nes ten gyventi geriau.“
Ar lankydamasi Moldovoje D.Bilevičiūtė ten pamatė ką nors naujo? „Šįkart man buvo atradimas rožių lapelių uogienė. Mus ten taip mylėjo ir lepino, kad net privirė tokios tam, kad parsivežtume namo! Ją kaip tik nori gali valgyti – ant batono, su sūriu, į arbatą... Valgai tą uogienę, ir rožių lapeliai traška kaip kramtoma guma! Labai skanu... Visą kilogramą rožių parsivežiau. Dabar visi namai kvepia!“ – besidžiaugdama pasakoja.
Pedagogė vardija, ką per kelias dienas spėjo pamatyti. Pavyzdžiui, lankėsi šalies sostinėje Kišiniove, kur didelį įspūdį paliko turgus.
„Ten ir viščiukų, ir triušiukų, ir ko tik nori galima rasti. Kitaip nei pas mus... Dar lankėmės žemėse, kurios mums priklausė iki pat Vytauto Didžiojo laikų. Ten ir laukai, ir vienuolynas... Olose bažnyčių yra. Labai įspūdingos vietos... Visa Moldova įspūdinga. Didelį įspūdį paliko aguonų laukai. Tai šalis, kuri stebina savo gaivumu“, – porina.
Prieš išvykdama į Lietuvą D.Bilevičiūtė lankėsi ir tradicinėje vakarienėje – čia atšventė konkurso pabaigą.
„Kėlėme vyno taures už kultūrą ir už muziką be politikos. Tai buvo tradicinė vakarienė su nuostabiu avienos patiekalu, taip pat daug placintos – tradicinio pyrago, kurį pagaminti galima iš varškės, obuolių, mėsos, kopūstų, ko tik nori! Jie tuo vaišina kiaurą dieną – rytą, vakarą, dieną. O kalbant apie vyną... Jis ten auga ant kiekvieno kampo. Jį geri, nepasigeri, labai skanu! O kiek daug rūšių...“ – su nostalgija prisimena D.Bilevičiūtė.