Daina Bosas: „Visi gandai – tik iš pavydo, nes tikrai yra ko man pavydėti“ (papildyta kovo 24 d.)

Nors jau kurį laiką gyvenate pajūryje, iki šiol atrodėte tikra vilnietė: matydavome jus kiekviename didesniame renginyje, girdėdavome televizijos laidose, ta trijų šimtų kilometrų autostrada tarp uosto ir sostinės rodėsi visiškas menkniekis. O dabar lyg kažkur pradingote... Kur?

Daugelis draugų man užduoda šį klausimą... Betgi gyvenime būna įvairių etapų. Vieni ateina, kiti praeina, keičiasi prioritetai... Iš tiesų aš niekur nedingau – tiesiog atsirado kitokių užsiėmimų. Tebevykstu į renginius Vilniuje, bet juos labai atsirenku – jei važiuočiau visur, kur kviečia, tik tuo ir užsiimčiau, neliktų laiko nei šeimai, nei darbui.

Jei jau gyvenimo etapai keičiasi, kuriame esate dabar?

Malonumo etape (šypsosi). Kol su vyru Antanu įrengėme viešbutį ir restoraną, kol vadovavau darbams ir rūpinausi atidarymu, malonumais net nekvepėjo. Kurti verslą visuomet nelengva – puikiai tai žinau, juk ne pirmas kartas. Prieš penkiolika metų su brolio šeima kūrėme švaros įmonę: po to dievagojausi, kad daugiau niekada nelipsiu ant to paties grėblio. Ir še tau... Niekada nesakyk „niekada“. Laimei, vargas šįkart tęsėsi neilgai – tik keletą mėnesių, o paskui su Antanu susėdome ir rimtai pasikalbėjome. Juk ne to mes norime... Ir tikrai sau galime leisti daugiau. Kiekvienas verslas, kiekvienas darbas moteriai atima labai daug laiko – iš šeimos, vaikų, vyro, galų gale – iš savęs pačios. Tai nėra gerai, ir tai niekada neatneša laimingos pabaigos – juk aš tai jau žinau!.. Todėl verslą sutvarkėme taip, kad nebekabotų kaip akmuo po kaklu.

Perdavėte verslą į kitas rankas?

Tebesu „Gamtos perlo“ direktorė ir savininkė, bet man nebereikia viskuo rūpintis. Restoranas patikėtas profesionaliam šefui, o aš ramiai vadovauju viešbučiui. Turėti mažą viešbutuką visada buvo mano svajonė: dabar aš jį tiesiog puoselėju, glostau, puošiu... Nesvajoju, kad jis kuo greičiau atsipirktų: gerai jau vien tai, kad pajamos padengia išlaidas ir man bei kitiems žmonėms yra sukurtos darbo vietos. Turiu puikių darbuotojų, kuriais galiu visiškai pasikliauti. Todėl rytais man nereikia strimgalviais šokti iš lovos ir kažkur lėkti: su mažąja Magdute ramiai pabundame, paskaitome knygučių, neskubėdama atsikeliu, išgeriu kavos... Kai ateina auklė, nuvažiuoju į darbą. Bet nieko baisaus neatsitinka, jei ir nenuvažiuoju: tai nėra didžiulis viešbutis, kuriame nuolat kažkas vyksta. Smagu, kad turime nuolatinių klientų, – juos pasitinku, maloniai su jais pabendrauju.

Žmonės gali pas jus važiuoti vien iš smalsumo!

Nemanau (šypteli). Bet galbūt ir jiems malonu, kai šeimininkė sutinka. Dabar turiu būtent tai, ko norėjau: mėgstamą užsiėmimą, kuris nekelia didelio streso. Turiu laiko savo vyrui ir vaikams, turiu laiko nuvažiuoti į Vilnių aplankyti suaugusio sūnaus, susitikti su mylimais žmonėmis, netgi – palepinti save. Vadinasi, pagaliau išmokau gyventi.

Dažnai aplankote sūnų?

Stengiuosi kuo dažniau, nes žinote tas mamas... Lukui – dvidešimt vieni, jis studijuoja animaciją Dailės akademijos trečiame kurse. Be abejo, būčiau ramesnė, jei jis tebegyventų po mamos sparneliu, bet taip susiklostė, kad man teko išvykti, o jis liko Vilniuje. Iš pradžių buvo labai sunku, bet pamažu apsipratau. Žinoma, norėčiau labiau jį kontroliuoti, nors jis sako, kad jau ir taip per daug kontroliuoju... Jis gyvena vienas savo bute.

Ir gali daryti, ką nori?

Va, va... Dėl to ir neramu. Bet mes kasdien kalbamės, dažnai jį aplankau, priperku maisto produktų, nes jei tiesiog duočiau pinigų, vargu ar jie būtų išleisti maistui (šypteli). Ir kol kas nieko grėsmingo nėra nutikę – sienos tebestovi, baldai vietoje, langai vietoje... Kaimynai nesiskundžia, tad leidžiu sau teigti, kad nėra viskas taip blogai. Juk visi kažkada buvome jauni, išdykavome ir visko prisigalvojome...

O marčios dar neturite? Antro dantų šepetėlio bute nesimato?..

Kaip tik jo dairausi (juokiasi). Būčiau visai nieko prieš... Marčios gal dar ir nereikėtų – tuoktis tokiame amžiuje būtų didelė klaida, bet merginos tikrai norėtųsi. Sako, tada vaikinai tampa ramesni, kažkas juos prižiūri... Deja, jokių moteriškų ženklų bute dar nepastebėjau. Sūnaus planai visai kitokie: pavyzdžiui, dabar jis man tvirtina, kad baigęs mokslus iškeliaus aplink pasaulį. Pėsčiomis!

Gal dar praeis tas noras?..

Gal ir praeis... Bet jei nepraeis – nestabdysiu. Nelabai jo ir sulaikysi – sūnaus charakteris tvirtas.

Ar jūsų vaikai jaučia didesnį visuomenės dėmesį dėl to, kad yra jūsų vaikai?

Luko draugai mane pažįsta, bet statusas jiems nedaro jokio įspūdžio. Apskritai Dailės akademijos jaunimas – labai bohemiškas, nutolęs nuo materialių dalykų, šiuolaikinės žiniasklaidos. Žurnalo „Žmonės“ mano sūnus net nėra vartęs... Nėra matęs ir bulvarinių laidų. Vakar pas jį nakvojau – televizoriaus taip ir neteko pasižiūrėti, užtat teko pasiklausyti, kaip jis groja gitara ir būgneliu. Gražu. Man tai patinka.

Bet argi faktas, kad jis – gražus ir turtingas vaikinas, nepakeičia draugų, o ypač draugių, nuomonės apie jį?

Savo vaikus visada mokiau: jei tėvai turtingi, tai nereiškia, kad ir vaikai turtingi. Tėvų gyvenimas sutvertas ne tam, kad jie uždirbtų pinigus atžaloms. Mano pareiga – užauginti vaikus, pasirūpinti jais, suteikti išsilavinimą, bet toliau jie turi gyventi patys. Tu duodi valtį, irklą, o jie tegul sau iriasi... Jeigu dalysi jiems viską, tai jiems nepadės, atvirkščiai – sužlugdys. Žinote, turtingų tėvų vaikai jau ir taip neturi didelės motyvacijos, yra labiau prie tinginio.

Juk mes, tėvai, norime tik gero: jei patys turime, atrodo – na kaip čia dabar vaikui to paties nesuteiksi... Ir tas „nesuteiksi“ perauga į tai, kad jie staiga turi viską. Nebėra dėl ko stengtis, net nebėra ko pageidauti... Ko nors reikia? Mama nupirks! O svajoti, siekti, taupyti – ne, tokie dalykai net neįsivaizduojami. Tai negi dar jiems sakysi: „Nesijaudink, gali neieškoti darbo, kai aš mirsiu, mano turtas liks tau“?.. Aš kaip tik jiems grasinu: „Senatvėje aš viską iššvaistysiu. Mes su Antanu keliausime po pasaulį, gyvensime savo malonumui – nieko iš mūsų nesitikėkite!“ Deja, tai – tik pokštas... Reikia pripažinti, savo vaikams retai esu pasakiusi „ne“.

Gal jie niekada ir neprašė paukščių pieno?

Bet prašė to, ko kiti neturi. Iš tos didelės meilės vaikus kartais norisi pamaloninti... Gerai, kad turiu su kuo pasitarti: su Luko ir Marijos tėčiu mano santykiai geri, bendraujame, stengiamės kartu vaikus kontroliuoti – jų pačių labui. O Magdutė – mudviejų su Antanu džiaugsmas: anksčiau buvusi švelnus mažas kūdikėlis, dabar ji virsta į gražų išdykusį velniuką. Vakar palikau ją vieną su Antanu – po kurio laiko jis paskambino maloniai nuvargęs: „Tu žinai, o su mažąja yra daug reikalų.“ Ji pasiima visą dėmesį – neleidžia net akių nuo jos nuleisti. Su vyresnėliais buvo kitaip... Bet ir aš dabar esu kitokia mama: turiu daugiau laiko, esu atsakingesnė. Vyresnieji vaikai augo tuomet, kai kūriau verslą. Tai buvo sunkiausias metas mano gyvenime: nė už ką nenorėčiau, kad jis sugrįžtų... Kai išvažiuodavau iš namų, vaikai dar miegodavo, kai grįždavau – jie jau miegodavo. Padėjo auklė, mama, vyras, bet vis tiek nuolat būdavau pavargusi, irzli, ir tai, be abejo, atsiliepė santykiams šeimoje.

Manau, mes idealiai tinkame vienas kitam. Nors daug kam iš šalies atrodo standartiškai – jei žmona jaunesnė, tai būtinai egzistuoja kokių nors sumetimų ir išskaičiavimų, bet taip tikrai nėra.

Dabar yra kitaip?

Svarbiausia laiku susigriebti (šypteli). Ilgametė patirtis daro savo: aš galiu pažvelgti atgal, prisiminti įtemptas situacijas, mokytis iš savo pačios klaidų. Man jau aišku, kas šeimoje vyksta ir kodėl taip vyksta. Ir jeigu tai tęsis toliau, aš juk žinau, kas bus... Taigi svarbiausia – laiku sustoti. Pastūmus darbus į šalį, mūsų pagrandukė auga apsupta didžiulio dėmesio. Kol kas ji auga namie, bet atsižvelgiant į jos judrumą reikia skubiai ieškoti darželio. Šiuo metu tuo ir esu užsiėmusi. Galvojome apie privatų darželį, bet Klaipėdoje jų ne tiek daug kiek Vilniuje, be to, labai nenorime įsikinkyti į vežiojimą. Taigi leisime Magdutę į valdišką darželį Palangoje.

Pati džiaugiatės malonia dienotvarke, o kuo gyvena vyras?

Jis irgi susitvarkė savo darbus taip, kad liktų laiko šeimai ir malonumams. Dar visai neseniai jo darbo krūvis man keldavo didžiulį susirūpinimą: suprantu, kad jo verslas – toli gražu ne penkiolikos kambarių viešbutukas, tad net grįžęs namo jis mintimis būdavo darbe, ir aš tai mačiau. Džiaugiuosi, kad jam pavyko susistyguoti. Vėl atsirado laiko mūsų bendram laisvalaikiui, kelionėms, ko anksčiau negalėjome nė įsivaizduoti. Ką tik vykome slidinėti, netrukus vėl važiuosime.

Tikrai mėgstate snieglentę? Ne dėl to, kad vyras ją mėgsta?..

Jis mėgsta labiau, turiu pripažinti (šypteli). Bet stengiuosi pamėgti ir aš, nes bendras sutuoktinių laisvalaikis yra būtinas. Patinka, nepatinka – kartais reikia ir prisiderinti. Kai esi jaunas ir naivus, tai ir purkštauji: „Darykime kiekvienas tai, kas mums patinka. O kas čia tokio?..“ Tų skirtingų pomėgių vis daugėja, daugėja... Tu vaikštai su savo draugėmis, jis – su savo draugais. Iš pradžių, kol meilė šviežia, dar sugrįžtate namo, o paskui žiūrite, kad tie keliai ir nebesusikerta. Ko jau ko, o to aš tikrai pasimokiau...

Kaip manote, ar visos vėlesnės santuokos yra sėkmingesnės už ankstesniąsias?

Taip! Juk žmogus neina blogyn – jis tik tobulėja. Jauna dariau visokių kvailysčių, buvau kupina ambicijų, principų... Bet dabar visiškai kitaip elgiuosi – bent jau tų pačių klaidų nebedarau. Tai būtų kvaila: kam daryti tą patį, jei žinai, prie ko tai prives?.. Ir noras išsaugoti santykius dabar yra kur kas stipresnis. Todėl mes su Antanu visada kartu. Štai mados renginiai jam gal ir nėra labai įdomūs, bet, jei nėra išvykęs, jis būtinai mane ten palydi. Vienintelė vieta, kur jis dabar vyksta be manęs, – medžioklė. Tai yra jo hobis, pramoga, kurios aš niekada nekritikuoju, – tokį aš jį sutikau, ir tikrai neketinu jo keisti, nes tai būtų didelė klaida. Bet visur kitur mes net nenorime eiti po vieną.

Kartą Antano pažįstamų vyrų kompanija susiruošė į tolimą šalį: juokaudama apgailėjau, kad jis, vargšelis, negali vykti kartu, o jis net nustebo: „Bet aš ir nenorėčiau be tavęs kažkur važiuoti. Man to visai nereikia.“ Žinoma, toks atsakymas man patiko... Mes tikrai gerai sutariame – sakau tai be jokios pozos ir puikybės. Manau, mes idealiai tinkame vienas kitam. Nors daug kam iš šalies atrodo standartiškai – jei žmona jaunesnė, tai būtinai egzistuoja kokių nors sumetimų ir išskaičiavimų, bet taip tikrai nėra. Apsimetinėjimas negalėtų tęstis daug metų, ir vaikų iš to neatsirastų. Taigi visi gandai – tik iš pavydo, nes mums tikrai yra ko pavydėti.

Kažkuris iš jūsų buvo garsiai užsiminęs apie dar vieną kūdikį...

Žinoma, Antanas – tik jis ir gali apie tai užsiminti (juokiasi). Reikėtų ilgokai tuos vaikus skaičiuoti: ir man, ir jam tai būtų jau ketvirtas kūdikis. Kalbėti apie kūdikius aš jau irgi pasimokiau: prieš gimstant Magdalenai buvau tvirtai nusiteikusi – daugiau jokių vaikų, o dabar taip tikrai nebesakysiu, nes nežinau, kas man ir Antanui šaus į galvą artimiausioje ateityje (šypteli). Žinau tik tiek, kad tai išties turėtų būti artimiausia ateitis: deja, jaunyn neiname, ir tokio sprendimo jau negalėtume nukelti tolimesniam laikui. Taigi lieka du keliai: arba gimdyti tuojau pat, arba apsiriboti tais vaikais, kuriuos jau turime, ir mėgautis gyvenimu.

Visai patraukliai skamba ir tas antrasis variantas...

Man irgi (šypteli). Bet Antanas įsitikinęs, kad dar vienas vaikas visai netrukdytų mėgautis gyvenimu. Ir galbūt jis teisus, nes Magdutės gimimu aš iš tiesų tik džiaugiuosi – nė sekundės nepasigailėjau, kad atidaviau jai tuos metus, kuriuos draugai ragino pasilikti sau...

Skirti pobūviams, parduotuvėms, kelionėms, kavai su draugėmis...

Taip taip... Bet žinotumėte – kaip visa tai nusibosta! Vakarėliai ir viešumas mano gyvenime atsirado kartu su Antanu – anksčiau to nebuvo. Natūralu, kad į naujieną pasineri, įsisuki, kurį laiką tau atrodo smagu ir įdomu. Televizijos kameros, Juozo Statkevičiaus suknelės... Bet greitai viso to persisotini. Pastebi vakarėliuose atsirandančių kvailų veidų, nebenori būti gretinamas su jais, nebenori dalyvauti televizijos ir interneto parodijose... Galų gale, iš tų pobūvių, kavų ir šampanų – nei naudos, nei sveikatos, nei išliekamosios vertės. Argi galima tai lyginti su vaiku? Todėl nespjaunu per petį – per keturiasdešimt dvejus metus jau pakankamai prispjaudžiau, bet visuomet susiklostydavo visiškai kitaip, nei planavau. Todėl dabar leisiu gyvenimui tekėti sava vaga.