Dainininkė Giedrė Balutytė: „Geriausias vaistas yra meilė...“ (papildyta birželio 30 d.)

Prieš kelias savaites ji grįžo iš Kanados, kur viešėjo visą mėnesį. Galbūt pozityvūs vakariečiai ir įspraudė jai tą šypseną, kuri nenyksta nuo veido?.. „Kuo senyn, tuo gražyn“, – kvatoja Giedrė, dar kartą išgirdusi komplimentą, kad puikiai atrodo. Tam yra objektyvių fizinių priežasčių: per pastarąjį pusmetį ji numetė vienuolika kilogramų („Krito, krito ir nukrito patys“). Bet vidinis džiaugsmas pasirodė esąs dar stipresnis: „Geriausias vaistas turbūt yra meilė... Atrodau taip, kaip jaučiuosi. Kas rytą sau pasakau, kad viskas einasi puikiai. Atėjo laikas gyventi!“

Niekas nenustebtų, jei tu ne šypsotumeisi, o grūmotum likimui kumščiu: patyrei dvi nelaimingas santuokas, išgyvenai smurtą šeimoje, mažylės dukros sunkią ligą, sudėtingas skyrybas...  

Visuomet sakiau, kad apie smurtą garsiai kalbu ne tam, kad atkeršyčiau buvusiam vyrui: tiesiog prisimenu patirtą istoriją, kad vargšės moterys suprastų, jog žinau, ką tai reiškia. Neverkšlenu, tik konstatuoju faktą: smurtą aš patyriau jautriausiu savo gyvenimo momentu – kai laukiausi. Manau, kad su tuo buvo susijusi ir dukros liga, iš kurios, ačiū Dievui, jau išsikapstėme. Didžiuojuosi, kad savo patirtimi galiu kam nors pagelbėti. Kai moterys sužinojo, kad išvažiuoju į Kanadą, puolė man rašyti: „Jėzau, tik neemigruokite, ką mes be jūsų darysime...“

Malonu. Jautriai į tai reaguoju – nesijaučiu savo šnekomis nusipelniusi tokių gražių žodžių. Rašo, skambina: „Ačiū, dėl jūsų pavyzdžio išsikrapščiau, pasiryžau ir išsiskyriau...“ Viena Moterų krizių centro darbuotoja man prisipažino: „Žinote, mums reikėjo ikonos – stiprios, paprastos asmenybės, kuri drąsiai ir atvirai sakytų savo nuomonę.“ Drąsūs žodžiai atneša rezultatų: apie smurtą kalbu ne tiems, kuriems tai neįdomu, o tiems, kam tai svarbu, kam gali praversti pagalba. Tik dėl tų moterų šiandien esu tokia ryžtinga ir stipri.

Argi stiprioms moterims lengva gyventi?  

Va, va... Lietuviai labiau myli inkščiančias, nuolankias. Nuraminsiu: turiu tokių pat bėdų, kaip ir visos. Mane taip pat slegia buitis, kartais – ypač į mėnesio pabaigą – pritrūksta pinigų, nes vienai auginti du vaikus nėra lengva: padalijus vieną algą į tris dalis, ne kažkas telieka. Džiaugiuosi, kad buvę vyrai yra kažkur toli ir nesikiša į mūsų gyvenimą: kai jie apsireikšdavo, viską tik sujaukdavo. Ką gali vaikas, nematęs tėvo ketverius metus, jam pasakyti?.. Ji net nežino, kaip jis atrodo. Tad kol nesirodo, tol ramu ir gerai. Ir dar kaip gerai! Dirbu valstybės tarnyboje: darbą šiais laikais reikia mylėti ir vertinti. O šįvakar turėsiu koncertą: dainuoti labai mėgstu, ir dėl „Žvaigždžių duetų“ tai prasimušė į viešumą.

Surengti po tris koncertus per dieną, kaip kadaise mano mama (dainininkė, parlamentarė Ona Valiukevičiūtė – red. past.), turbūt negalėčiau – tai kruvinas darbas. Be to, auga dvi mergaitės: Augustei dvylika, Gabijai – penkeri, o aš neturiu vyro ar auklės, kuriems jas numesčiau, – neva man čia koncertai, o jūs išsikepkite kotletų ir sukitės, kaip išmanote... Bet padainuoti kelis kartus per mėnesį man labai gera. Apskritai atrodo, kad pagaliau Dievulis ir man ištiesė ranką. Dėkoju jam už visus išgyvenimus, kurių teko patirti: matyt, niekas nevyko be reikalo. Pastebiu, kad nepažįstantys žmonės mane įsivaizduoja kaip išlaikytą, šaltoką moterį. Iš tiesų tokia nesu: kalbu su bajeriu, į viską žiūriu su humoru.

Kai moterys sužinojo, kad išvažiuoju į Kanadą, puolė man rašyti: „Jėzau, tik neemigruokite, ką mes be jūsų darysime...“ 

Nesu palaida bala, turiu daug draugų ir dėmesio stoka gyvenime nesu skundusis. Interneto komentarų apie save neskaitau, bet draugė neištveria ir pacituoja: „Ko ji čia giriasi – tų vyrų buvo penkiolika, ir dar tiek pat bus...“ O aš galvoju: na, ir ką? Jaučiuosi graži subrendusi moteris, mano vaikai jau paaugę, kai einu gatve, plevendama gėlėta suknele – vyrai žiūri atsisukdami. Nieko bloga nedarau. Žmonės nori gyvenimiškų istorijų, nori intrigų, bet vos kas nors jų papasakoja – ir užpila priekaištais... Bet man į tai nusispjaut. Nori – tegul kalba!

O kiek kartų girdėjau drauges skundžiantis, kad vyrų per trisdešimt Lietuvoje tiesiog nėra!..

Anksčiau apie tai kalbėjau santūriai: turėdama žinomus tėvus, privalėjau apie juos galvoti. Bet sykį perskrodė mintis: po velniais, juk aš esu visai kitas žmogus!.. Taigi dabar atsakau: yra tų vyrų! Kokybė, aišku, kitas klausimas... Perkopusi trisdešimtmetį, jaučiu ypatingą jų dėmesį. Gal subrendau? Aš sau dabar netgi gražesnė nei anksčiau (juokiasi): aišku, norėčiau mažesnio užpakaliuko ir keliais centimetrais lieknesnio liemens, bet ne tas esmė. Pastebiu, kad ypač dėmesingi vyresni vyrai: keturiasdešimtmečiai, penkiasdešimtmečiai... Jų irgi yra visokių: vieni – kone diedukai su lazda, o kiti – visai impozantiški vyrukai. Todėl tikrai nebuvo taip, kad specialiai ieškočiau užsieniečio.

Bet sutik: užsieniečiai ne tokie reiklūs, moterį vertina kaip žmogų, o ne kaip olialia pupytę...

Be abejo. Bet kiekviena tauta turi savo niuansų. Kanadiečiai, pavyzdžiui, vertina moterų aukštą ūgį, dideles rankas. Aš ten buvau labai graži ir seksuali, nes esu didelė ir turiu gerus muskulus: vadinasi, esu šeimyniška, galiu ir bulves nukasti, ir prie ūkio padėti (kvatojasi). Prancūzas tave galbūt vertins už tai, kad esi natūrali ir vaikštai be liemenuko, italas – kad žiūri su juo futbolą ir daug myliesi. O už ką vertina lietuviai?.. Už tai, kad tu tyli, leidi jam eiti į kairę ir dešinę, nepriešgyniauji ir nedraskai akių kaip Balutytė. Lietuvoje vyrų iš tiesų yra, tik neįsižeiskite, truputį anekdotiškų. Iki santuokos moterys jiems turi būti gražios, išpuoselėtu kūnu, priaugintom blakstienom ir visa kita amunicija.

Tada – santuoka: kažkas paspaudžia mygtuką „cut“, o paskui jau užduodamas klausimas, kurį ir aš sykį išgirdau: „O kam tau tas tušas?..“ Kita vertus – ar jie dėl to kalti?.. Tarybiniais laikais jie buvo įpratę prie tarybinės moters paveikslo: stamantri motina didvyrė, pas kurią vyras gali grįžti išgėręs, – ji jam numaus batus ir kelnes, pati nutemps vaiką į darželį, pati parneš maisto produktų... O vėliau juos staiga užgriuvo informacijos perteklius su gražuolėmis iš Holivudo filmų. Bepigu vakariečiams – jie tai matė nuo gimimo, išmoko atsirinkti. O mūsiškiai vis dar klajoja... Bet yra ir išimčių: nestatau visų į vieną lentyną. Jėzus Marija, dabar užpyks visi ir nežiūrės net gatvėje (juokiasi).

Kaip tu susipažinai su savuoju kanadiečiu?

Visai atsitiktinai – draugai pamanė, kad mes, panašaus amžiaus išsiskyrėliai, rasime bendrų taškų. Pradėjome bendrauti su mintimi – whatever, kas bus, tas. Ir bendravome: kasdien plepėjome telefonu ir skaipu, jis ėmė primygtinai kviesti atvažiuoti, ir po pusmečio nuotolinės draugystės aš pagaliau susiruošiau. Buvo labai įdomu pamatyti Kanadą, nes tai mano antroji gimtinė: po karo senelis bėgo nuo tremties ir ten atsidūrė, o močiutė su mamyte pilvelyje liko čia. Mama savo tėtį pirmąkart pamatė Toronte, sulaukusi trisdešimties... Graudi istorija. Seneliai niekada nebuvo išsiskyrę: 1984-aisiais Lietuvoje jie atnaujino santuokos įžadus. Tačiau močiutė taip niekada ir neišsikraustė į Kanadą, nors senelis atsiklaupęs maldavo ją likti. Iki šiol nesuprantame, kodėl ji nepasiliko. Dabar jau amžinatilsį, nebepaklausi... Kanadoje gyvena beveik visa mamos giminė, ir buvau vienintelė iki šiol ten nesilankiusi. Ir štai pasitaikė gera proga! Buvo malonu pamatyti draugą – juk tai taip romantiška!..

Kai susitikote, viskas ėjosi sklandžiai?

Labai (šypteli). Po dvidešimties valandų skrydžio buvau velniškai pavargusi, tad išlipusi jo nė nepamačiau. Tik girdžiu už nugaros: „Giedre...“ Netgi tokia aš jam buvau perfect. Ir dabar tebesu perfect. „Tu nuostabi ir tobula“, – tai girdėjau tris kartus per dieną. Mama paskambino: „Ar viskas taip, kaip ir tikėjaisi?“ „Taip, mama, – atsakiau šypsodamasi, – viskas taip, kaip aš ir tikėjausi...“  

Ką nuveikei per tas romantiškas atostogas?

Apžiūrėjau Vakarų Kanadą, aplankiau Saskačevano, Albertos ir Britų Kolumbijos provincijas. Draugas turi kelioninį autobusą su dviem miegamaisiais, tad vieną savaitgalį pasiėmėme jo vaikus – dvylikos, vienuolikos ir trejų metų – ir važiavome į kalnus, kurių dydis kone kaip Himalajų. Džasperio regioninis parkas – fantastiško grožio!.. Visur kabo lentelės „Atsargiai, meškos“, grizliai naktimis ramiai ateina į kempingus ir supa autobusus (šypteli). Ežerai – neperdedu – turkio spalvos, aplink vaikštinėja elniai, bizonai. Niekur – nė šiukšlelės. Apskritai visą mėnesį jaučiausi taip, tarsi filmuočiausi kantri vaizdo klipe. Visi vyrai su kaubojiškom skrybėlėm – ką tu, ką tu... Bet moterys nelabai gražios. Net juokiausi iš savęs: kaip galima pakelti sau ūpą ten nuvažiavus!.. Čia, Lietuvoje, esu tiesiog simpatiška moteris, o ten buvau mis pasaulis.

Draugas mane visur vedžiojosi kaip eksponatą, o bendradarbiai jam tiesiai į akis sakė: „Pasisekė tau, kalės vaike, o mes tai turėsime vakare grįžti pas savo storas žmonas...“ Ir negalėjo atsistebėti: „Po dviejų vaikų tu taip atrodai?..“ Kai vaikščiodavome po prekybos centrą, žmonės spoksodavo atsisukdami. Prieidavo moterys – moterys! – ir man sakydavo: „Jūs labai graži...“ Lankėmės tikrame kantri klube: moteriškės ten apsirengusios kaip prieš dešimt metų, plaukai, kaip aš sakau, Hana Montana – susukti, neiššukuoti ir supurkšti laku. Bet vos užgroja kokį kantri hitą – visi išsirikiuoja aikštelėje ir ima šokti koja kojon. Nerealu – kaip youtube!.. Aš tų judesių nemoku, bet mėgstu lotynų šokius – pasirodo, į kantri taktą tinka ir jie. Ir vėl – visi žiūrėjo išsižioję! Galvoju, gal į Lietuvą draugo net nereikėtų atsivežti – apaktų nuo moterų grožio (juokiasi).

Jis niekaip negalėjo suvokti ir mano lietuviško visapusiškumo. Gordonas – vyriausiasis miesto aplinkosaugininkas: kai nuvažiuodavo į darbą, namie likdavau viena. Po darbo grįžta namo – valgyti padaryta, nes aš labai mėgstu gaminti, bulvių košė – ne iš miltelių, o šviežia, prie lango gėlytės pasodintos, nes man taip gražiau... Ir aš pati – ne apsikuitusi su chalatu, o ištrinktais ir pafrizuotais plaukais, blakstienos padažytos, sijonas plaikstosi... Jam akys iššoka ant kaktos. Aš jam net kaip auklė pasirodžiau tobula! Natūralu: jei maža mergaitė trypia kojomis ir reikalauja saldainių, o jų nėra, tu paklausi: „Nori, duosiu lūpdažį?“ – ir taip atitrauki jos dėmesį. O kanadiečiai tokių dalykų nesupranta... Taigi draugui aš atrodau ideali moteris. Jis nori, kad dabar pat grįžčiau pas jį su visais vaikais ir daiktais.  

Tačiau kažkodėl tebesi čia. Tik kodėl?

Nes šįkart privalau viską labai gerai pasverti. Praeityje padariau klaidų, nes buvau labai... moteriška. Užtraukė akis meilės plėvelė – ir elgiausi taip, kaip liepė širdis, nepaisydama proto balso. Daugiau taip nebedarysiu.
Be to, kiekvienam pliusui tenka ir po minusą. Kultūra ten – visiškai kitokia. Tėvas labai protingai pasakė: „Giedre, ko tu nori: mes turime daugiatūkstantmetę europietišką kultūrą, o kanadiečiai tik prieš penkis šimtus metų ten atsirado...“ Jie į nieką pernelyg nesigilina. Didžiausia vakaro pramoga – sofa, bokalas ir serialas „Šeimos bičas“, kurį, nepaisydami N-14 ženklo, žiūri visi nuo trejų iki devyniasdešimties metų. Jeigu dvylikametis per naktį žaidžia aipodu, niekas dėl to nesuka galvos. Stilingų lauko kavinių, kaip pas mus, ten nepamatysi. Apskritai jie nemato prasmės eiti į kavines, nors yra puikiausiai apsirūpinę: „O kam? Juk ir namie galime vyno išgerti...“ Visi tie dalykai priverčia stabtelėti, nors galbūt ir nėra svarbiausi...

Stabtelėti... ilgam?

Noriu pabūti namie: labai gerai pasijutau čia grįžusi. Bet iš ten irgi labai nenorėjau išvažiuoti... Jeigu čia nieko neturėčiau, susikraučiau daiktus ir išlėkčiau tą pačią minutę. Dėl emigracijos sąžinė tikrai negraužtų, nes aš, Seimo narės dukra, galiu ramiai pasakyti: situacija Lietuvoje yra tragiška. Beveik nė vieno mano klasės draugo čia nelikę – visi emigravo. Ir pateisinu juos: jeigu dirbi, bet negali nupirkti savo vaikui batų, neturi už ką įsipilti benzino, – tai kam visa tai?..  Su draugu irstėmės po Gulbių ežerą: aplink plaukiojo gulbės ir pelikanai. Pasakykite, kuriai moteriai tai nepatiktų? Vyras – aukštas gražuolis, jam tuoj sueis 38-eri. Būtų jis čia – sakyčiau, nuostabu, pagaliau radau...

Bet tai – Kanada. Ne Londonas, kur galima nuskristi už šimtą litų. Net ne pinigai bėda – tam žmogui bėdų dėl pinigų nekyla, gali atsiųsti bilietus nors rytoj. Bet kaipgi mano dukros? Aš kaip aš, meilė akla, mažylė irgi greitai prisitaikytų, bet paauglei tai gali būti smūgis. Mano draugės, protingos moterys, sako: „Jeigu tai yra tikra, jei jis nebegalės – sės ir atskris.“ Jei man pasirodys, kad baisiai pasiilgau ir noriu nuvažiuoti – ir nuvažiuosiu. Kelionė labai ilga, bet ne tai esmė... Gyvenime esu daug priforsavusi manydama, kad myliu. Dabar nebenoriu forsuoti. Kartais labai sveika pabūti atskirai ir suprasti, kas yra kas.

Bet vis tiek – reikia tikėti laiminga pabaiga?

Indėnų rezervate priėjusi indėnė pasakė, kiek turiu vaikų, ir pridūrė, kad turėsiu dar du berniukus. Paėmusi draugo delną, išpranašavo tą patį... Draugas juokiasi: „Pavadinsime juos Dariumi ir Dainiumi.“ Nes garsiausi lietuviai Kanadoje – Kasparaitis ir Zubrus (šypsosi). Gyvenimas – gražus, tik reikia mokėti juo džiaugtis.