Dainininkė GJan akademijoje baigė keramikos studijas: jos kūrinį užsigeidė įsigyti ne vienas

„Ar bus skelbiamas aukcionas skulptūrai įsigyti?“ – klausė tarp smalsuolių atsidūręs aktorius, režisierius Vidas Bareikis. 

Ne tik muzikoje, bet ir keramikoje save atradusi Gjan portalui Žmonės.lt šypsodamasi pasakoja apie studijų baigimo iššūkius, ne iškart pavykusią skulptūrą bei sprendimą dažniau dalintis ne tik savo dainomis, bet ir vizualizacijomis.

Greta, kol sceninėje veikloje buvo pertrauka, panašu, kad daug laiko skyrėte keramikai. Kokie jums buvo šie metai?

Šių metų pradžioje daugiausiai laiko skyriau apskritai kūrybai – ne tik keramikos bakalauro baigimui, bet ir muzikai, naujo albumo rašymui. O ir mano rutinoje pasikeitė keli maži dalykai – pradėjau bėgioti ir įvedžiau traškučių celibatą iki rudens (šypsosi).

Iš tiesų, tas karantino laikas davė ramybę, nes suvokiau, ką man reiškia būti kūrėja. Tiesiog eilinį kartą sau įrodžiau, kad kūryba man yra neatsiejamai svarbu, kaip ir bet kuri kita kasdienė veikla, nesvarbu, ar ji teikia finansinę naudą, ar ne. Kūryba man yra kaip savirealizacija ar dienoraštis, kuriame analizuoju save, savo santykį su aplinka, kitais žmonėmis.

Šie metai ypatingi – Vilniaus dailės akademijoje baigėte keramikos studijas. Kokie jausmai užplūdo užvėrus akademijos duris?

Galvojau, kad baigusi akademiją džiaugsiuosi, bet aš liūdėjau. Į galvą pradėjo plūsti tos standartinės mintys: o kas toliau? Ar keramika taps mano gyvenimo dalimi, o gal tai buvo tik etapas. Viliuosi, kad atrasiu nuoširdaus noro ir motyvacijos lipdyti toliau.

Esate sakiusi, kad vaikystėje galvojote, jog ateitį siesite su daile, o apie muziką tuomet net nesvarstėte. Kokie jūsų planai, baigus keramikos studijas, šioje srityje? Galbūt muzika kuriam laikui liks antrame plane?

Išties menai mane artimai lydėjo nuo pat mažens, bet nenoriu būt kategoriška reikšdama norus. Tikiuosi, nei muzikos, nei keramikos, nei kitų meninių sričių neapleisiu, o galėsiu viską apjungti ar sudėlioti į lygiagrečias savo kasdienybės paraleles.

O, iš tiesų, kas čia žino, gal išvis ateityje pasuksiu į kokį nors ūkininkavimą, turėsiu, pavyzdžiui, žirnelių ūkį ir labai tuo džiaugsiuosi (juokiasi).

Savo keramikos kūriniu pasidalijote socialiniuose tinkluose ir sulaukėte didžiulio susidomėjimo. Papasakokite, ką simbolizuoja jūsų sukurta skulptūra?

Tema labai plati, bet jei trumpai – stengiausi plastiškai šaržuoti ir skulptūriškai iliustruoti man suprantamą ir gvildenamą depresijos savoką. Darbu norėjau paliesti fizinio ir metafiznio pasaulio svarbą kasdienybėje.

Pats darbas vadinasi „PO“ ir jis vaizduoja liniją, už kurios pasaulis nevisada tampa toks, kokį mes esame išmokę suvokti. Ties ta „PO“ riba iškyla klausimas: kur ta linija šioje realybėje baigiasi, kiek mes norime ir leisime jai kilti. Ar mes turime jos kontrolę, o gal ji kontroliuoja mus?

O kiek laiko užtruko sukurti šią skulptūrą?

Šios skulptūros lipdymas, degimas ir glazūravimas užtruko apie septynis mėnesius. O jei skaičiuojant su visais bandymais ir darbų kritimais... tai pusantrų metų. Kitaip tariant, labai ilgai (šypsosi). Kita vertus, manau, kad būtent dėl šios priežasties, labai prisirišau prie šio kūrinio.

Užsiminėte, kad kuriant baigiamąjį darbą susidūrėte su iššūkiu – pirmoji statula subyrėjo. Gal galite papasakoti, kas tiksliai nutiko?

Pirmasis darbas sugriuvo dėl mano techninių klaidų ir atsitiktinumo (šypteli). Kadangi lipdžiau bendrose patalpose ir buvau palikusi per drėgną lipdinį, tuo metu patalpas valiusi valytoja patraukė mano darbą su visu stovu ir jis tiesiog sugriuvo. Dėl šios priežasties, turėjau imti akademines atostogas. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – antrąkart lipdžiau kur kas stabilesnį darbą ir iš to gavau gerų pamokų.

Socialiniuose tinkluose atsirado norinčių įsigyti skulptūrą. Galbūt planuojate skelbti aukcioną?

Taip, išties buvo ir yra to susidomėjimo (šypsosi). Nežinau... Labai prisirišau prie šio darbo, tai kol kas jokio sprendimo nesu priėmusi.

Jūsų dailės talentą gerbėjai gali įvertinti ne tik keramikoje, bet ir vizualiniuose menuose – vaizdo klipe „Palikai“ matomas jūsų piešinys. Apie tai užsiminėte pristatydama šią dainą ir sakėte, kad iki tol savo vizualizacijas rodydavote tik artimiesiems. Kodėl?

Kažkada šnekėdama su Asi, Evgenyos Redko vyru ir jos dainų bendraautoriumi, nuogąstavau, jog norėčiau apjungti savo taip mylimas veiklas – vaizduojamuosius menus su muzika, tačiau to vis nepadarau. Jis nustebęs man tuomet atšovė: „Juk tu jau tą seniai darai“. Jis priminė man mano dainas, tokias kaip „Melagė“, „Meldžiuosi už tave“... Pamenu, taip susimėčiau ir kvailai pasijaučiau, kai supratau, jog jis teisus (juokiasi).

Turbūt pasąmonėje visuomet  privalėjau save realizuoti ir šioje sferoje, tačiau apie tai viešai nekalbėdavau, nesisupratau. Dabar meninę aistrą vizualiems menams nusprendžiau sąmoningai įtraukti į savo muzikinį kelią, todėl tuo ir pasidalijau.

O iš kur apskritai semiatės idėjų savo kūriniams?

Tikriausiai visa kūryba yra kažkokie pasąmonės vaisiai. Vienus labiau analizuoji ir skiri jiems daugiau laiko, kitus tiesiog augini ir paleidi atgal į orą (šypsosi).