„Kaip gera vėl čia būti“, – pro viešbučio langą į Vilniaus senamiestį užsižiūri dainininkė Katie MELUA (40). Miela, nuoširdi, atvira, sava – turbūt daug gražių žodžių apie Katie pasakytų ir tie, kuriems tenka malonumas su ja kalbėtis, ir tie, kuriems patinka jos klausytis – o tokių Lietuvoje daug. Pas juos Melua vėl sugrįš rugpjūtį: 8–9 dienomis surengs koncertus Kaune ir Palangoje.
Kai kalbėjomės prieš keliolika metų, atrodėte panaši į tikrą britę: akcentas, stilius, muzika – viskas buvo britiška, ir pamaniau: suprantama, juk gyvenate ten nuo vaikystės. Tačiau vėliau jūs pasikeitėte – tarsi iš naujo atradote gruziniškas šaknis, vis daugiau Sakartvelo įsileidote į savo muziką, net sūnų pavadinote gruzinišku vardu. O gal klystu?
Ne ne, visa tai – tiesa. Pradėjusi karjerą aštuoniolikos, dirbau su britu prodiuseriu Mike’u Battu, o jis turėjo aiškią viziją, kokia turiu būti. Jis įsivaizdavo jauną britę, dainuojančią tradicinę popmuziką su džiazo elementais, – ir aš ja buvau. Jaučiau vidinį konfliktą, draugai irgi priekaištavo: „Kodėl leidiesi vadovaujama gerokai vyresnio žmogaus?“ Tačiau jis turėjo patirties ir padėjo man įžengti į muzikos pasaulį. Daug išgyvenome kartu, patyrėme didžiulį karjeros šuolį, kuris prilygo sprogimui, o tada atsirado beprotiškas spaudimas leisti albumus, kad išsilaikytume. Mike’as turėjo mažytę nepriklausomą leidybos firmą, o ne didžiulę įrašų kompaniją, dirbančią su daug kitų atlikėjų, – taigi verslas iš esmės priklausė tik nuo mano įrašų sėkmės.