Dainius Zubrus savo žmonai liko skolingas medaus mėnesį (papildyta spalio 21 d.)

Kai atvyksta į Vilnių, Dainius negyvena viešbutyje. Prieš trejus metus baigė įrengti butą pačiame Vilniaus senamiestyje. Modernus, akinamai baltas, per du aukštus, jis skleidžia ypatingą energiją. „Užtat neparduodu“, – šypteli ir įjungia kavos aparatą. Iš to, kaip kruopščiai rinkosi kavos pupeles kavinėje, kaip ruošė aparatą ir kaip ragavo, galima spėti, jog ledo ritulininkas – tikras kavos gerbėjas. „Na, taip, man patinka, – ir nesiginčija. – Kavos aparatus turiu visuose namuose. Puodelis geros kavos ryte – nuostabu. Arba kai po treniruotės grįžtu namo, jėgų nebėra, o vaikai apstoja...“ 

Kvapnią kavą nešamės į antrą namų aukštą, prisėdame terasoje. „Čia gražu...“ – šypsosi ledo ritulininkas, žvelgdamas aplinkui. Saulės nutviekstas Vilniaus senamiestis pasipuošęs raudonais stogais, bažnyčių bokštais ir spalvingais medžių lapais. 

Pro langus vidun besiveržianti tyluma šiek tiek trikdo. Dainius įpratęs prie amerikietiško bruzdesio, skubėjimo ir įtampos – treniruotės, varžybos, namai, vaikai, automobilis, skrydžiai lėktuvu... Dvi savaites Lietuvoje jis pagyveno ramiai. „Kai palygini, atstumai čia – tiesiog juokingi. Po miestą – visur pėsčiomis, draugas automobilį paskolino, kai pas močiutę į Alytų važiavau“, – sako. 

Močiutė jį išbarė: „Kada man atveši vaikus ir žmoną parodyti? Kada visi susirinksite?“ Pasakiau jai, kad anksčiau būdavo paprasta: sėdam visi į vieną automobilį Elektrėnuose ir atvykstam. O dabar brolis Audrius su šeima gyvena beveik už trijų tūkstančių kilometrų – pats jo metus nemačiau. Mama įsikūrusi arčiau, pusantros valandos kelio automobiliu nuo mūsų. Na, ir kaip visiems susirinkti? Nors iš tiesų – reikėtų...“  Gali būti, kad kitą vasarą Dainiaus vaikai – Tomas (10) ir Emma (6) – pamatys tėčio gimtinę. „Kalbėjomės apie tai su Nathalie“, – prasitaria sportininkas. 

Savo namais Dainius jau keletą metų laiko Naująjį Džersį. Atostogauti jiedu su Nathalie ir vaikais važiuoja į namus Monrealyje, o gyventi ketina baigiamame įrengti name Floridoje. Dar neaišku, kur pasuks lietuvio ledo ritulininko keliai, – po šio sezono baigiasi sutartis su NHL komanda Naujojo Džersio „Devils“. O kol kas NHL lygoje – lokautas. Dainius turi daugiau laisvo laiko ne tik pabūti su šeima, bet ir atvykti į gimtinę. 

Sezono įkarštyje Nathalie ne taip dažnai mato tave namuose. Kai NHL prasidėjo lokautas, laiko šeimai atsirado daugiau? 

Na, taip, ji dabar man sako: eik greičiau iš namų (juokiasi)! O jei rimtai, nesvarbu, kada man pasibaigs sezonas, vis tiek laukiame, kol Tomui baigsis pamokos. Tik tada planuojame atostogas. Praėjusiais metais laisvas buvau jau balandį. Apsidairai – lyg ir nebėra ką veikti. Pailsėjau, paskui pradėjau intensyviai sportuoti. Bet kol esame Naujajame Džersyje, atsipalaiduoti vis tiek nepavyksta. Namai man asocijuojasi su sezonu, varžybomis, treniruotėmis, kelionėmis. Bet vos tik atvykstame į namus Monrealyje, vos įkvepiu Kanados oro, viskas praeina, taip gera pasidaro. 

Ar dar nesi susigalvojęs kokios širdžiai mielos veikos? Arba verslo? 

Kol kas mano verslas yra mano darbas. Po traumų ir operacijų gana ilgai atsistatinėjau, bet dabar jaučiuosi kupinas jėgų, geresnės formos. Galiu bėgioti, šokinėti kaip niekada anksčiau. Forma ledo ritulininkui labai svarbu. Sunkiai įmanoma kiekvieną dieną, nuo spalio iki birželio, jaustis puikiai, tačiau man pavyko nepraleisti nė vienų varžybų. Nors kojas kai kada ir paskauda... Nebe taip, kaip anksčiau, kai sunkiai net laiptais lipdavau. Pamenu, Tomas manęs kartą net paklausė: „Tėveli, ar tau taip skauda, kad laiptais šonu lipi?“  Su vyrais persirengimo kambaryje pajuokaujame: ne kiekvieno žmogaus kūnas sutvertas dalyvauti tūkstantyje varžybų. O jei jas atlaikai, paskui tik ir lauk skausmo.

Tūkstantį varžybų?! Tas skaičius kaip nors pažymimas? 

Tokių žaidėjų nėra daug, pasaulyje aš buvau 267-as. NHL padovanojo krištolinę taurę su išraižytu mano vardu. Komandos draugai susimetė, nupirko laikrodį, ant jo išgraviruota 1000-ųjų rungtynių data. Nelabai į tą datą kreipiu dėmesį, tačiau nesiginčiju, kad nėra taip paprasta išsilaikyti stipriausioje lygoje. Per penkiolika metų teko dirbti su įvairiais treneriais, derintis prie įvairių komandų, keisti žaidimo pozicijas. 

Kai kurių sportininkų karjera būna labai ryški: jie staiga iškyla ir lygiai taip pat staiga krinta. Tavoji nuo 18 metų – gana stabili... 

Aš labai stengiuosi. Dar anksčiau, kol neturėjau šeimos, kokia penkiolika žaidėjų susiburdavome, samdydavomės trenerį, skrisdavome treniruotis į Šveicariją. Jei nori gerai pasirodyti aikštelėje, privalai dirbti ir tada, kai tavęs niekas nemato. Prieš sezoną juk tikisi, kad būsi pačios geriausios formos. Šiais laikais – ypač. Jaunimas dirba, treniruojasi visus metus, o tavo vietą mielai užimtų vienas iš tūkstančių, laukiančių savo eilės. 

Argi ne keista? Daugybę metų tave laikėme jaunu žaidėju, o dabar pats kalbi apie jaunimą, kuris kvėpuoja tau į nugarą... 

Kai kurių, pradėjusių žaisti su manimi, aikštėje jau nebėra. Nebėra netgi dar jaunesnių... O aš laikausi (juokiasi). Dar noriu žaisti, treniruotis.  Ledo ritulys – komandinis sportas. Juk nebūna, kad geri tik tie, kurie muša įvarčius. Pergalei reikia komandos, kad visi savo darbą dirbtų, o ne šlovės ieškotų. Žinoma, man patinka mušti įvarčius, džiaugiuosi rungtynėse pasižymėjęs, tačiau be darbo viso to nebus.  

Jei dabar atsisuktum atgal, kokį NHL naujoką Dainių pamatytum? 

Į NHL atėjau iš jaunių klubo, kuris žaidė netgi ne pirmojoje lygoje. Taip beveik niekada neįvyksta, tokius žaidėjus vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti. Buvau nepatyręs, nežinojau, ką reikia daryti, kad išlikčiau. Užtruko gerus porą metų, kol perpratau taisykles. 

Buvai vos dvidešimties, o tavo sąskaitose jau buvo milijonai dolerių. Kodėl man atrodo, kad pinigai tavęs nesugadino? 

Manęs dažnai šito klausia, o aš nežinau atsakymo. Gal tėvai taip išauklėjo? Niekada nemaniau esantis geresnis vien todėl, kad sėdžiu ant krūvos pinigų. Kaip ir visi ano meto vaikai, užaugau sovietiniame bute, laukuose žaisdavau su tais pačiais kamuoliais, o žiemą nešiodavausi tokias pat aplūžusias lazdas, kaip ir visi. 

Dvylikos palikai tėvų namus Elektrėnuose ir pradėjai ledo ritulininko karjerą. Dabar tavo sūnui Tomui – dešimt. Ar jauti, kaip sunku paleisti vaiką? 

Baisu! Ir visai nežinau, ar savo sūnų paleisčiau. Keista, kai atvažiavęs į Vilnių girdžiu draugus pasakojant, kad vaikai vieni į mokyklą žingsniuoja. Amerikoje tokios tradicijos nėra. Vaikams netgi negalima išlipti iš mokyklos autobusėlio, jei nepasitinka suaugusieji. Amerikiečiai turi daug baimių. „Tėti, ar galima važiuoti į parką?“ – klausia sūnus. Sakau, važiuok, bet prieš tai išsiaiškinu, kur tiksliai važinės ir kaip ilgai bus. „O gal galiu iki anos gatvės, su riedučiais?“ Ne, ten daug automobilių, pavojinga! Tada Tomas man priekaištauja: „Ar supranti, tėti, aš juk augu. Kiekvieną dieną darausi vis didesnis ir didesnis, gatvę jau moku pereiti.“ Lyg ir teisus jis, o aš vis tiek – ne... 

Regis, su Tomu esate geri draugai? 

Galėčiau keliauti su juo aplink pasaulį. Be jokių problemų! 

Ar Tomas tebevaikšto į ledo ritulio treniruotes? 

Pačiuožinėja kartais, bet nieko rimto. Versti jo tikrai nenoriu. 

O mažoji Emma? 

Mažoji (švelniai šypsosi)... Na, ji – tėvelio dukra. Kai grįžtu, randa reikalų. Tai su manim į garažą, šluotą į rankas. Jei aš – automobilių plauti, tai ir ji kartu. Anąkart prašo: „Leiskit, indus išplausiu.“ Pastačiau ant kėdės, prie kriauklės, – tegu. 

Vaikai daugiau laiko praleidžia, žinoma, su mama. Ar Nathalie nesunku ir juos prižiūrėti, ir visus namų kampus laikyti? 

Mes auklės niekada neturėjome. Nesinorėjo, kad vaikus svetimi augintų... 

Tau labai pasisekė, kad turi tokią žmoną... 

Aš nelaikau jos uždaręs (juokiasi). Nathalie turi savo darbų, ją vis dar kviečia fotografuotis. Paprastai darbus planuoja vasarą, kai aš laisvas ir galiu pabūti su vaikais. Puikiausiai susitvarkome! 

Vestuvės mano gyvenimo nepakeitė. Kaip buvo Nathalie šalia manęs, taip ir yra. Gal moterims tai svarbiau? Man kartais atrodo, kad ji tapo ramesnė, gal – saugesnė...

Praėjusią vasarą po dvylikos metų draugystės judu susituokėte. Kodėl taip ilgai laukėte? 

Rimtų priežasčių lyg ir nebuvo... Tai tas, tai anas. Gimė Tomas, paskui – Emma, Nathalie sakė: būtų gerai, jei vaikai paaugtų. Gal šią vasarą? O gal – ne? Gal – kitą? Ir vis šitaip... Komandos vyrai iš manęs jau netgi juokdavosi. Reikalai pajudėjo, kai vieną dieną Tomas pareiškė: „Tėti, o kodėl tu nevedi mamos?“ Na, jei sūnus taip kalba... 
Vestuvės įvyko Monrealyje, viename golfo klube. Ten labai graži gamta, pastatėme palapinę. Svečių buvo nedaug – gal aštuoniasdešimt. Šventę organizavo Nathalie. Jai gerai pavyko – viskas buvo, kaip norėjome. Jauku, paprasta, be didelio šurmulio. 

Emma su Tomu, žinoma, buvo svarbūs šventės dalyviai? 

Jie turėjo savo pareigų: Emma nešė gėles, o Tomas – žiedus. Užsibuvo iki vėlumos, baisiausiai nenorėjo namo. Tomas vaikščiojo su mano draugais ledo ritulininkais, savo fotoaparatu juos fotografavo. Tikiuosi, tą dieną vaikai prisimins. 

O jums ji kuo svarbi? 

Vestuvės mano gyvenimo nepakeitė. Kaip buvo Nathalie šalia manęs, taip ir yra. Gal moterims tai svarbiau? Man kartais atrodo, kad ji tapo ramesnė, gal – saugesnė...  Šitiek metų esame kartu, jokių siurprizų nebėra. Ji pažįsta mane, aš – ją. Žinau, kada reikia nusileisti, patylėti, pritarti. Sakau: gerai gerai, o padarau taip, kaip man reikia. Karai šeimoje niekam nereikalingi! 

Iš kur tie karai? Tu atrodai toks ramus... 

Galiu būti ramus, tikrai (juokiasi). Bet „palauk“ nebus, jei kas nors mane išmuša iš kantrybės, jei iš puodelio liejas per kraštus. Labai myliu savo vaikus, tačiau taisyklių mūsų namuose esama: jei atsisėdai prie stalo, tai pavalgyk, jei pavalgei – lėkštę padėk. Užtat su vaikais galime nueiti į patį geriausią restoraną – žinau, kad jie elgsis, kaip reikia. 

Vaikai paprastai turi galybę reikalavimų. Ar tau pavyksta prieš juos atsilaikyti? 

Žinoma, kad jie palepinti! Jie turi viską, ko tik galėtų panorėti. Tačiau žaidimus kompiuteriu mes ribojame. Paprastomis dienomis prisėda tik tuomet, kai turi laisvo laiko: nuo ryto – mokykla, pamokos, paskui – sportai. Ir per vasaros atostogas jiems sakydavau: eikit į lauką, plaukiokit baseine. Kad tik kuo mažiau laiko praleistų prie kompiuterio. 

Vasaromis į Monrealį jie noriai važiuoja? 

Monrealio namas mūsų šeimai – pats jaukiausias. Yra kiemas, kur galima ir lauke pavalgyti, ir mėsytės išsikepti. Šalia – golfo aikštynas. Dažnai einam su vaikais žaisti. Ir Tomas turi lazdas, ir Emma. 

Ar galima taip sakyti, kad Kanada šiek tiek primena Lietuvą? 

Gamtos čia daug. Mano draugai mėsos neperka, patys prisišaudo. Ir žvejojam dažnai. Man patinka pasislėpti nuo civilizacijos, pažvejoti su draugais. Telefonas neveikia, rąstinius namelius gali pasiekti tik su keturračiais. Geras poilsis... O Nathalie mėgsta kitaip atsipalaiduoti. Vasarą buvo keletui dienų nuvažiavusi į Kvebeką, pas drauges. Geri restoranai, SPA, masažai... 

O dviese su Nathalie kur nors išvažiuojate? 

Šią vasarą savaitgaliui buvome išlėkę į Minesotą, pas draugus. Smagiai pabuvome. 

Žmonai dar esi skolingas medaus mėnesį... 

Tikrai skolingas (juokiasi)! Dar niekur nevažiavome, galvojau, gal dabar kur išlėktume, bet, matyt, nelabai išeis. Lokautas gali baigtis kiekvieną minutę, paskambins, pasakys: renkamės, po keleto dienų pirma treniruotė, paskui – stovykla. 

Tai ko vertos kalbos, kad žadi žaisti Lietuvos rinktinėje? 

Aš nesakau, kad nežaisiu... Teorinė galimybė visada lieka, pažiūrėsim, kaip viskas susiklostys. 

Šitas sezonas Naujojo Džersio „Devils“ tau – paskutinis. Jau galvoji, kur žaisi kitąmet? 

Tai – agento darbas. 

Galėtum ir pats juo tapti... 

Licenciją gauti nesunku, tačiau tas darbas – ne man, ne mano charakteriui. Jis nei lengvas, nei švarus... Agentai vieni iš kitų perperka žaidėjus, nuolat keliauja, vyksta daugybė susitikimų, derybų... Ne, man nepatiktų! 

O vaikus treniruoti? 

Gal kada... Dirbti su vaikais man patinka, penkiolikmečiui patikėdavo vesti vaikams treniruotes. Iš tiesų dar nelabai apie tai galvoju, noriu žaisti.  Floridoje pirkome namą, norėtume ten įsikurti ilgesniam laikui, kai baigsiu karjerą. Floridoje švaru, gražu, geras klimatas, puikios mokyklos vaikams. Dauguma ledo ritulininkų renkasi Kaliforniją, bet Florida man patinka labiau. Beje, visai netoli įsikūrė Darius Kasparaitis, keletas rusų žaidėjų ir čekų. Kaimynu taps ir mano bičiulis – čekas ledo ritulininkas Petras Sýkora.