Dainuoti 50 metrų aukštyje norėjosi ne visiems Kauno studentiško choro nariams

Tiesa, trys Kauno studentiško choro nariai, pasivaišinę karštu užkandžiu ir desertu 50 metrų aukštyje pakibusiame restorane, prisipažino atrakciją išmėginti norėję, nes taip tikėjosi bent trumpam nugalėti kūną kaustančią baimę, atsirandančią nejaučiant tvirto pagrindo po kojomis.

Pasak vieno iš Kauno studentiško choro įkūrėjų, grupės „16 Hz“ lyderių Petro Jucevičiaus, nė vienas iš kviestųjų atlikėjų nepareiškė, kad įvykyje nedalyvaus dėl aukščio baimės.

„Aukštis man nepatinka, bet atrakciją tikrai pakartočiau“, – sakė P.Jucevičius.

Likus pusvalandžiui iki pakilimo į aikštelę prie Kauno pilies susirinko beveik visi Kauno studentiško choro nariai. Keletas jaunuolių negalėjo pusryčiauti danguje dėl asmeninių reikalų ar ligos. Pakilimas į aukštį tapo išbandymu naujai choristei Ievai Navikaitei – mergina prie kolektyvo prisijungė prieš keletą dienų ir tai tapo tarsi jos įšventinimo į kompaniją ceremonija.

Prie keltuvo, kurio centre įsikūrė Kaune dangaus restorano virtuvei vadovaujantis vienas perspektyviausių jaunųjų Baltijos šalių šefų tituluojamas Mihkelis Heinmetsas bei jo pagalbininkai, choristai ėjo po du. Asistentai pasodindavo juos į krėslus ir prisegdavo prie kėdžių saugos diržais. Originalios koncepcijos „Dinner in the Sky“ restoranas – tai speciali 22 vietų platforma su stalu ir krėslais, kurią kranas pakelia į 50 metrų aukštį.

Tol, kol restoranas pakilo, Kauno studentiško choro nariai buvo gana tylūs. Vėliau jie įsidrąsino ir ėmė dainuoti.

Lėktuvuose nesame dainavę, todėl dangaus restoranas mums tapo ir aukščiausia, ir neįprasčiausia scena.

„Fizinio skirtumo tarp dainavimo ant scenos ir pakilus į viršų tikrai nepajutau jokio. Gal sunkiau buvo tik tai, kad sėdėjome toliau vienas nuo kito ir sunkiai galėjome girdėti kas ką dainuoja“, – su šypsena sakė P.Jucevičius.

Jis pripažino, jog choristai atsipalaidavo tik tuomet, kai platforma pakilo į reikiamą aukštį ir jie aiškiai suprato, kokios maksimalios atrakcijos jų laukia. „Lėktuvuose nesame dainavę, todėl dangaus restoranas mums tapo ir aukščiausia, ir neįprasčiausia scena“, – tvirtino choro lyderis.

Dar vienas iš choro įkūrėjų – Skaidrius Varslauskas-Hardas – pasakojo, kad jam pusryčiai dangaus restorane tapo sunkiu, bet maloniu išbandymu. Jis tvirtino geriau mėgstąs nardyti nei lepintis aukščio atrakcijomis. Povandenine žūkle užsiimantis atlikėjas pripažino, jog 40 minučių trukęs užkandžiavimas ore jam buvo baisokas.

„Gerai, kad patiekalai – fantastiški. Tai, ir muzika, atitraukė mano dėmesį“, – tvirtino pašnekovas.

Choristė Martyna Varslauskaitė tvirtino aukščio bijojusi ne viena. Ji, ir dar kelios kolektyvo narės, didžiąją laiko dalį praleido įsikibusi į stalą. „Na, bet save nugalėjau ir esu tuo patenkinta“, – kalbėjo mergina.

Tačiau ji pripažino, kad net ir tiems, kas baiminasi pakilimų, restorane gana saugu – krėslai dideli, po kojomis – pakyla, o nuo netikėto pasisukimo valgantieji pritvirtinami diržais.