Daiva Raišytė ir jos geriausia draugė dukra Lina: „Kalėdiniam stebuklui tereikia paprastų dalykų“
„Neramūs laikai, pasikeitusi realybė, daugiau nežinios dėl rytojaus... Bet ar dėl to mažiau trokštame šventinių stebuklų? Nemanau...“ – šypsosi Daiva Raišytė, vienos Kėdainių „Maximos“ parduotuvės direktorė. Jos vadovaujama komanda kalėdinį stebuklą kuria kasdien, mažais žingsneliais siekdama bendro tikslo: nepaisant iššūkių, klientams padėti sulaukti jaukių, gražių ir sočių švenčių – tokių, kaip kasmet.
Daiva „Maximos“ komandoje – jau 15 metų: pradėjo nuo parduotuvės salės darbuotojo pareigų, sėkmingai kilo karjeros laiptais ir šiandien džiaugiasi esanti ten, kur ir norėjo būti.
„Kadangi teko eiti įvairias pareigas, švenčių teko matyti iš skirtingų pozicijų. Šiemet jau spėjome pastebėti, kad kalėdinis laikotarpis šiek tiek kitoks: jaučiasi, kad pasaulinė pandemija palieka savo pėdsaką. Tačiau dėl to kalėdinės nuotaikos nepametėme – šventės vis tiek ateina ir tik nuo mūsų priklauso, kokios jos bus. Mes renkamės jų laukti ir joms ruoštis iš visos širdies“, – sako Daiva.
Nors koronavirusinė infekcija dabar diktuoja taisykles, kurios turbūt pakoreguos daugelio šeimų šventimo planus, tačiau dėl to, įsitikinusi Daiva, šventės netaps blogesnės ar mažiau laukiamos. Atvirkščiai – kalėdinį stebuklą turėsime tokį, kokį patys susikursime.
Kad namai būtų jaukūs, šventinio stalo patiekalai – sotūs ir gardūs, dovanų nepritrūktų nei artimiesiems, nei draugams, Daivos komanda dirba iš peties. Kasdien darbuotojai rūpinasi begale dalykų, kad pirkėjai rastų visko, ko tik prireiks stebuklingoms šventėms sukurti.
„Dabar pas mus – pats karštymetis! Visi bėgame, skubame, tačiau suprantame, kad tai – būtina, nes gražūs dalykai reikalauja laiko ir pastangų.“
Daiva pasakoja, kad su kolektyvu turi gražią šventinę tradiciją: po darbų, prieš išsiskirstant šventiniams laisvadieniams, jau kelerius metus kartoja smagią pramogą, kuri priverčia kvatotis iš visos širdies. Na, o juokas ir geros emocijos, anot pašnekovės, yra tai, kas ir sukuria šventinę nuotaiką.
„Į dideles dėžes prikraunu įvairių dovanėlių, stipriai supakuoju. Ridename kauliuką, o mažiausią skaičių išridenęs darbuotojas ant rankos užsimauna kepėjo pirštinę ir su ta ranka turi išvynioti dovaną. Dažniausiai laimę išpakuojant dėžę tenka išmėginti visiems, nes tai nėra paprasta, – linksmai kalba Daiva. – Bet užtat prisijuokiame turbūt visiems metams į priekį!“
Pilni namai ir pilnos širdys
Po darbų šventinę nuotaiką Daiva parsineša ir į namus, o juose tikrasis kalėdinis jaukumas prasideda tada, kai dukra Lina įjungia kalėdinės muzikos, papuošia eglutę.
„Esame dviese, viena kitai pačios geriausios draugės, tad svarbiausia – būti kartu. Abi stengiamės susikurti kalėdinę nuotaiką ir savo stebuklą namuose. Tam juk tereikia visiškai paprastų dalykų“, – šypteli Lina.
Dvidešimt ketverių metų mergina juokiasi, kad nors ji jau „suaugęs vaikas“, Kalėdos jai – pati gražiausia ir magiškiausia metų šventė, todėl jų laukianti kaip tuomet, kai buvo maža.
„Kasmet kepame imbierinius sausainius su saldžiu glajumi: ateina ir Linutės draugių, skamba kalėdinės dainos, sklinda sausainiukų kvapas – pajunti visišką vidinę harmoniją, laimę. Rodos, toks paprastas dalykas, o džiaugsmo pilni namai ir širdys“, – dalijasi Daiva.
Moterys pasakoja, kad iškeptus sausainius vėliau dailiai supakuoja ir dovanoja draugams bei giminaičiams. „Ir mūsų Simbutė nelieka be dovanų! – juokiasi abi. – Dovanojame jai kokį nors žaisliuką: supakuojame, o ji pati išsilukštena, net, rodos, stengiasi dailiai išlupti tą dovanėlę. Vėliau, žinoma, žaisliukui tenka patirti jos dantų aštrumą.“
Lina priduria, kad iki tobulo švenčių laukimo jai trūksta tik balto sniego. „Kai gatvėse žiba puošmenos, parduotuvėse skamba kalėdinės dainos, įžiebiamos miesto eglutės, žmonės daugiau šypsosi – argi tai ne nuostabu? O jeigu dar būtų visur balta!..“
