Daiva Rudokaitė, Kauno dramos teatro aktorė ir Lietuvos psichodramos draugijos prezidentė, sako, kad nekenčia fotosesijų, o Akvilė Žirgulytė, dirbanti modeliu ir studijuojanti kūrybos ir pramogų industrijas, prieš kameras jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Tai turbūt vienintelis dalykas, kuris jas skiria, nes pakanka poros minučių, kad įsitikintum, jog abi – labai panašios ir puikiai sutaria: net sunku pasakyti – kaip mama ir duktė ar kaip bičiulės.
– Akvilė augo kaip teatro vaikas?
– Daiva: Kai žlugo mano Šiaurės Atėnų teatras, gavau kvietimą dirbti Kauno dramos teatre – mieste, kuris man tuo metu buvo svetimų svetimiausias. Planavau – trumpam, o dabar čia esu jau 21 metus. Dirbau, gimė vaikas. Ir, kaip visada būna, netinkamiausiu laiku (Akvilei buvo du mėnesiai) režisierius pasiūlė pagrindinį vaidmenį. O Dieve, nors persiplėšk: ir graži, ir protinga, ir vaikui atsiduoti reikia, ir teatre pagrindiniais vaidmenimis nesimėtoma! Tai taip ir buvo: parepetuoji, penkioms minutėms bėgi į užkulisius, pažindai, pažindai ir vėl repetuoji. Močiutė mums padėdavo, vėliau atsirado auklė, bet Akvilė visada buvo teatro vaikas.
– Akvilė: Labai daug galėčiau papasakoti apie augimą teatre. Grimo kambaryje pasidažydavau, pasilakuodavau nagus, turėjau galimybę daryti viską, ko mama neleisdavo; eidavau apžiūrėti kostiumų. Man čia tiek atradimų būdavo! Esu kažkada labai prisidirbusi per spektaklį „Meškos trobelė“. Mama (Podukra) eina scena, renka karoliukus, ir matau, kad ant jos tuoj užkris dėžė. Ir taip man jos pagailo: „Ma-a-a-ma!“ – toks balselis iš užkulisių ir rankytė, kurią mato visi žiūrovai. Dabar tai juokinga, o tada kokia gėda buvo! Bet kai paaugau, mama jau net klausdavo, ką galvoju apie vieną ar kitą spektaklį.
– Daiva: Aš – kaip Peteris Brookas, kuris sako, kad vaikai – geriausi vertintojai. O atsimeni, kaip per „Donją Rositą“ išvarei į sceną? Tai buvo graudi kostiuminė drama, be proto gražūs Statkevičiaus kostiumai. Ir staiga išlenda toks škacas su močiutės megztu kombinezonu, sugriauna visą stebuklą. Vaikas lakstė, lakstė po teatrą ir truputį neapskaičiavo, kur baigiasi kulisai, prasideda scena.
– Daiva, turėjote vaidmenų, auginote dukrą. Labai jums reikėjo tos antros profesijos, psichodramos, ir naktinio rymojimo prie knygų?
– Daiva: Kai Akvilei buvo treji metai, man pasidarė neįdomu gyventi: tik rutina, buitis, vaikas, teatras ir vyras, kuris visą laiką dirba. Jaučiausi tragiškai. Atrodė, kad net smegenys apkerpėjo – tas pusrutulis, kurio reikia, kad mąstytum, darytum įžvalgų. Ir tada atsitiktinai sutikau draugą sociologą – jis ir pakišo mintį mokytis. Pamaniau: „O juk tikrai, ką aš čia depresuoju, sėdžiu namuose uždaryta, laikas kaip nors paįvairinti gyvenimą.“ Tada buvau baisi pelėda, tad kai visi sumigdavo, skaitydavau, konspektuodavau ir nuo to kaifuodavau: vaikas paverkia, pamigdai ir vėl rašai. Trečiais metais man pasidarė nebeįdomu, bet kursiokai įkalbėjo likti. Ir vėl prasidėjo: „Vėluosiu, režisieriau, į repeticiją, nes man truputį sesija.“ Bet kai visiškai atsitiktinai atradau psichodramą, dėl jos išprotėjau. Jei tada kas nors būtų pasakęs: „Arba ji – arba teatras.“, būčiau ramiai metusi teatrą. Atrodė, aktorystė – banalu, o ten – tokie gyliai. Niekada nebuvau patyrusi tokio satisfakcijos jausmo, net verkdavau iš laimės. Bėgant metams emocijos atslūgo ir dabar man vienas su kitu labai puikiai dera.
– Psichodrama padėjo įveikti Akvilės paauglystės problemas? Juk jų buvo?
– Daiva: Savame kieme – ne pranašas. Kai dėl vaiko skauda, jokios žinios nepadės, nes tau perši gerklę, o ne dirba galva. Supratau tik tiek, kad reikia kaip nors išlaukti, išgyventi, stengtis suprasti savo vaiką.
Akvilė: Kai buvo ta baisioji paauglystė, mama niekada neperžengė ribų: nelindo į mano rankinę, netikrino, su kuo kalbėjau telefonu. Ją dėl to labai gerbiu.
– Akvilė: Kai buvo ta baisioji paauglystė, aš pašnekėdavau su draugėmis, matydavau, kaip elgiasi jų mamos. Maniškė niekada neperžengė ribų: nelindo į mano rankinę, netikrino, su kuo kalbėjau telefonu. Ją dėl to labai gerbiu. Aš mėgau priešintis, atsikalbinėti, daryti tai, dėl ko kitos mamos ima šaukti, o ji visada stengėsi mane suprasti, norėjo, kad susėstume, pakalbėtume. Palyginti su kitais, mudvi visai gražiai bendravome, o dabar išvis esame geriausios draugės.
– Tada jau buvo minčių apie modelio darbą?
– Akvilė: Pasiūlymų gaudavau nuo trylikos keturiolikos metų, bet nei pati veržiausi, nei mama leido. O penkiolikos mane pakvietė viena didelė agentūra ir nuėjau. Aš tada jau tokia liesa buvau, kad baisu, bet ten pasakė, kad mano klubai dviem centimetrais per platūs. Ir nuo tos dienos dingo noras būti modeliu. „Aš tikrai nebadausiu ir daugiau ten neisiu!“ – pasakiau sau. Dabar dirbu ne tiek su agentūra, kiek su pačiais fotografais: yra puslapių, kur gali įdėti savo portfolio, ir jie tave susiranda. Darau tai tik dėl savęs – kad pakeliaučiau, pabendraučiau, o ne todėl, kad siekčiau modelio karjeros. Pati niekada neišgalėčiau mėnesį pagyventi Kanuose ar Sen Tropeze. Man modelio darbas – vieni pliusai: viskas gražu, žmonės malonūs. Nusikeli trumpam į pasaką, paskui vėl grįžti į savo gyvenimėlį. O viskas prasidėjo nuo Paryžiaus; savaitei pabėgau iš mokyklos – prieš pat mokslo metų pabaigą. Paskui atkentėjau nuo mokytojų: „Sėsk, rašysi du kontrolinius iš eilės.“ Todėl dabar niekad neišvažiuoju prieš sesiją.
– Bet juk modelio darbas – ne vien tik pasaka.
– Akvilė: Modelio darbas yra darbas, už kurį tu gauni pinigėlių, o studijos – darbas, už kurį pati moki. Bet labiau reikia galvoti apie tą, kuris leistų ateityje siekti savo svajonių. Po ketverių metų man bus 23-eji ir baigsis pasivažinėjimai. Jie juk tyrinėja kiekvieną tavo bruožą, kiekvieną raukšlę, ima modelius, kurie gražiai pozuoja prieš kamerą, kurie telpa į jų sukneles. Jei atvažiuoji sverdama 52 kg, negali priaugti daugiau nei trijų kilogramų, nes trys – ta riba, kai tau jau nesumoka ir išsiunčia namo. Ten už visus pažeidimus (o jų sutartyse daug prirašyta) – didžiausios baudos. Net jei darbo metu sutikčiau, pavyzdžiui, brolį ir jį apkabinčiau, tai jau būtų traktuojama kaip neleistinas fizinis kontaktas su vyru. Viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo.
– Gal ne taip dramatiška, kaip aktorių darbas? Kankinasi ir sėkmės lydimi, ir tie, kurie jaučiasi neįvertinti. Daiva, šiuo atžvilgiu psichodrama jums padėjo išgyventi?
– Daiva: Vienareikšmiškai. Gal tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl ėjau į psichologiją. Teatras mane retai tenkino: tai nėra vaidmenų, tai ne tie vaidmenys, tai ne su tuo režisieriumi noriu dirbti. Atsimenu, atsikeli ryte ir jau esi pikta, prasideda savigrauža ir saviplaka; viešai to nedemonstruoji, bet kankiniesi, save alini... Garsiai rėkiu visose tribūnose: aktorinio meistriškumo studentams privalo būti psichologijos kursas, kad jie turėtų bent menką galimybę pažinti save, suprasti kitą (kad ir personažą). Pažiūrėkit, kas darosi: kiek žmonių turi priklausomybę, kiek savo noru pasitraukia iš gyvenimo – brandžių, talentingų. Siaubas! Aš pati dabar, kai jau turiu žinių ir nemažai praktikos, moku suvaldyti procesus: vos tik kas nors sukirba, galvoje atsiranda klaustukas, šauktukas, iškart analizuoji, kas, dėl ko vyksta. Ir nurimsti. O neišmanantys tų dalykų užgeria, grimzta į depresijas, nervų ligas. Turėjau labai sunkų vaidmenį spektaklyje „4.48 Psichozė“ apie savižudybę. Būdavo, dvi dienas prieš spektaklį man sutrinka psichosomatika: negaliu valgyti, suka pilvą. O dar jei spektaklis nepasisekdavo, neturėdavau, kur dėtis, nežinodavau, kaip nusiraminti. Ir niekas negelbėdavo... Kartą kasmetinėje FEPTO konferencijoje, kur susirenka visos Europos psichodramistai, vienas žmogus man pasakė: „Daiva, tu neįsivaizduoji, kas yra teatro sienos. Demonai. Baisu pagalvoti, kokią juodą energiją turite ir kas darosi su jumis, jei nemokate išsivalyti.“ Tą žmogų samdo teatrai; viena iš jo pareigų – po spektaklio bendrauti su aktoriais, kad šie namo grįžtų švarūs, išėję iš vaidmens. O pas mus manoma, kad jei grįžti po spektaklio namo „susidvasinęs“, „įsijaudrinęs“, „įsijautęs“, tai esi jau labai kietas aktorius, asas. O kad tavo gyvenimas čiuožia, tavęs laukia priklausomybė ar depresija, kad byra šeima, apie tai garsiai nekalbama. Žmogus turi sugebėti atlikti situaciją atitinkantį vaidmenį, ir to išmokstama: teatre – aš tik aktorius, namie – tėtis, vyras, sūnus. Todėl tas jūsų klausimas man yra esmių esmė: mokėti išeiti iš vaidmens (ir iš sceninio, ir iš gyvenimiško), adekvačiai vertinti savo gabumus, lūkesčius, aplinkybes, o ne sirgti, kad esi nesuprastas ir nelaimingas.
– Akvile, jūs irgi vaidinate. Ar jums tai labiau nuotykis?
– Akvilė: Vaidinau ne tik serialuose, bet ir teatre. Aš suprantu, kad tai labai sunku, ir mamos pagalbos esu prašiusi, kai ko nors nesuprasdavau, nepajusdavau personažo. Bet kažkodėl, kai žinau, kad turėsiu pabūti kuo nors kitu, net jei tai labai nedidelis vaidmuo ar tik išėjimas, man būna taip gera! Aš tiesiog atsigaunu. Norėčiau, kad tai vyktų dažniau. Sutinku, kad toks darbas labai daug kainuoja emociškai, reikalauja nervų. Matydavau, kaip mama ruošiasi darbui, kaip ji mokosi ilgiausius tekstus, eidavau į jos, į tėčio spektaklius ir niekad nemaniau, kad tai – lengva. Bet vis tiek man vaidinti – didžiulis malonumas. Nebijau nei scenos, nei kamerų.
– Daiva: Kai pirmą kartą lydėjau Akvilę į fotosesiją, išgirdau: „Ko slepiate tokį perlą? Neįsivaizduojate, kaip ji dirba prieš kamerą.“ Ir režisierius, kurio seriale ji filmavosi, vėliau sakė: „Bliamba, aktorės galėtų pasimokyti iš tavo Akvilės. Ką pasakai, iš pusės žodžio supranta, ir – organiška, ir akys – gyvos.“
– Daiva, ar teisingai supratau, kad apie savo krizes kalbate būtuoju laiku?
– Daiva: Apie neįveiktas krizes tikriausiai kalbu būtuoju laiku. Jų ir dabar pasitaiko, tik praeina lengviau. Nors šiandien man saugu ir ramu, viskas vyksta lyg savaime, be savigraužos, be sunkumų. Gal per tas skaudžias patirtis galvoje kažkas subrendo. O gal ramu, nes yra Vytas. Galėjo nebūti nei psichodramos, nei atsakingos veiklos draugijoje, jei jis būtų priekaištavęs, kad kažkur lakstau, vaiko nežiūriu. Bet jis viskam pritaria: „Tai tavo gyvenimas, turi daryti, ką nori.“ Akvilė lankė muzikos mokyklą, tai visus jos koncertus ir spektaklius žiūrėjo Vytas, o man vis taip sutapdavo, kad negalėdavau: būdavo arba sesija Vilniuje, arba konferencija užsienyje, arba spektaklis.
– Girdėjau, kad jūsų pažintis buvo kaip filme. Tikrai pamatė jus scenoje ir pamilo?
– Daiva: Taip ir buvo. Tik man tuo metu mažiausiai reikėjo romanų: ir „4.48 Psichozę“ repetavome, ir visi galai po skyrybų buvo išklibę. Ir aplinkui mane dėjosi tokių keistų dalykų, kad į visus vyrus žiūrėjau kaip į potencialius priešus. O dar Vytas mane įspėjo: „Jei sutiksi mieste tokį pat žmogų, kaip aš, ir jis nesisveikins, žinok, kad tai – ne aš, o mano brolis dvynys.“ Pagalvojau: „To betrūko! Eis su žmona ir vaidins, kad nepažįsta.“ Gatvėje aš nieko nesutikau, bet vieną dieną atvažiavo abu: atsidarė dvejos mašinos durelės ir išlipo du – visai vienodi!.. O kai susipažinome per „Helisotos“ šventę, lemtinga buvo tai, kad išėjo kalba apie parašiutus, kurie buvo sena mano aistra. Išgirdęs apie tai, Vytas iškart pasakė: „Jokių problemų.“ Todėl ir apsikeitėme telefonais, įsivedžiau „Vytas parašiutas“. O paskui jis tesėjo pažadą: ir vieną kartą šokau, ir antrą – iš keturių tūkstančių metrų aukščio. Vandens gylio bijau, bet oro nebijau. Jei lėktuvas kristų, svarbiausia, kad ne į vandenį. Dabar Akvilei padovanojome šuolį parašiutu, tegu pamėgina.
– Kuri iš jūsų labiau patrakusi?
– Akvilė: Aš! Mama kartais prisibijo, pristabdo. O aš tai „valio, einam, važiuojam, darom!“ Esu labai emocinga, pasiduodanti įtaigai. Nors – ir racionali. Man reikia, kad būtų aišku: tas, tas ir tas, kas po ko, kaip ir kur. Turiu viską sudėlioti. Net lietuvių kalbos mokytoja sakydavo: „Matau, kad tau reikia formulės.“ Man tikrai svarbiausia susikurti griaučius, o paskui juos apauginti mėsa.
– Jūs tikrai labai panašios ar viena kitą kuo nors nustebinate?
– Akvilė: Pastebiu, kad buityje dažnai elgiuosi kaip mama. Kartais ką nors pasakau ir atrodo, kad ne pasakiau, o pakartojau, toks deja vu: paskui suprantu, kad mama jau yra taip sakiusi – tą patį, tuo pačiu tonu... Man ji būna labai juokinga, kai skuba arba labai užsiėmusi. Veja mane šalin, liepia atstoti. O paskui klausia: „Kodėl man nepatarei? Nepasakei to ir to?“ – „Taigi sakiau, bet skubėjai ir negirdėjai.“
Daiva: Tai mūsų bendras piktybinis bruožas – viską atidėlioti, toks paskutinės minutės sindromas. O paskui prasideda: nieko nematau, nieko nežinau, nesimaišykite po kojomis, ir tą pamiršau, ir tą pamiršau!..
– Daiva: O pati į egzaminą išbėgai nepasiėmusi ID kortelės. Dieve, galvoju, tik mano vaikas taip gali. Tai mūsų bendras piktybinis bruožas – viską atidėlioti, toks paskutinės minutės sindromas. O paskui prasideda: nieko nematau, nieko nežinau, nesimaišykite po kojomis, ir tą pamiršau, ir tą pamiršau!.. Labiausiai mane stebina paslaptingi Akvilės gebėjimai gaminti. Pati visada žinojau, kad naminis, sveikas maistas yra svarbiausia gyvenime: griūdama, dūsdama, važinėdama į komandiruotes puodų priruošdavau, šaldytuve visada būdavo ir sriubos, ir antro. Akvilė net tingėdavo tą maistą pašildyti. Ir staiga mergaitė, kuri buvo su mano dukra Kanuose, prašo: „Akvile, iškepk man traškios vištienos. Ko jūs, mama, taip žiūrite? Ji nuostabiai gamina.“ Ir iš Akvilės draugo mamos girdžiu tą patį. Sakau: „Ką jūs kalbate! Gyvenime nesu mačiusi šito vaiko virtuvėje.“
– Akvile, su mama – linksma?
– Akvilė: Mes visada juokiamės, iš nieko sukuriame istorijų. Pavyzdžiui, vakar man prireikė nagų lako. Nuėjome su mama jo pirkti, renkamės ir kikename: ar imti BB2 ar BB3? Kuo jie skiriasi, niekas nepasakytų, bet nutarėme, kad viena ims BB2, kita – BB3. O dar šalia stovi Vyto anūkas, penkiametis Jokūbas, ir nuoširdžiai stebisi, ko mes visą valandą prunkščiame ir renkamės vieną iš dviejų vienodų buteliukų. Ir darosi dar juokingiau.