Daiva Šabasevičienė. Šimtas „Išvarymų“

Emociniai šuoliai, nemigos, vaistai, durnynai, psichologai, apsivalymai, rimtys ir vėl krytis į tai, ką Lietuvoje išgyvena tūkstančiai žmonių. Tai, kuo šiandien gyvena mūsų šalies pilietis, tai, apie ką smulkiai aprašinėja laikraštukai, bando analizuoti įvairūs TV kanalai, viskas sutelkta į šešių valandų spektaklį, kurį jau šiandien galime pavadinti unikaliu XXI amžiaus teatro reiškiniu: „Išvarymą“ jau pažiūrėjo 70 000 tūkstančių žmonių. Bilietus į jį iki šiol išpirkdavo žaibu, „zuikiai“ ir visokie „mokinių mokiniai“ užtvindydavo visus laiptelius, praėjimus, scenos „kišenes“, kad vos pavėlavus galėdavai tik kaip pro kokią rakto skylutę matyti scenoje vykstantį „Išvarymą“. Neaišku, kas ką išvarydavo, bet iš sielos demonai tikrai buvo varomi – pakildami į aukštumas, jie pasiekdavo keiksmų ir prakeiksmų apoteozę. Neįsigilinus, nemačius šio spektaklio, bet tik naudojantis Vandalo emociniu bagažu, kurio nemažą dalį sudaro lietuviško kalbinio „popso“ arsenalas, galima tapti aršiu šio spektaklio kritiku, bet dar neteko sutikti nė vieno, kuris skaitydamas šį spektaklį būtų jį paneigęs.

„Išvarymas“ – aktorinis spektaklis, ir režisierius Oskaras Koršunovas kaskart tai pabrėžia, išlaisvindamas aktorių iš „kanoninės“ vaidybos, iš „vakarykščių“ atradimų. Gal dėl to šimtojo spektaklio garbei keliasdešimt minučių vaidino ir pats režisierius.

Kai Mariaus Repšio Vandalas po kelių valandų pervargimo scenoje stabteli ir pasako „Aš menininkas, tuo viskas ir pasakyta“, žiūrovai nuščiūva, spektaklis įgyja kitą dimensiją, leisdamas matyti ne tik dramos teatre įmanomų peripetijų grandinę, bet suprasti, kad yra gyvi liudininkai, kad prieš jų akis yra tikri žmonių gyvenimai, kad iškrovos jėga didesnė, nei medicina leistų išgyventi normaliai egzistuojančiam žmogui. Aktorių mąstymo pagreitis, širdies dūžių kiekis toks tankus, kad vargu ar jį atlaikytų medicininis aparatas. Tokio aktorinio triumfo numanyti, o vėliau ir pasiekti neįmanoma. Šiandien kai kuriuose spektakliuose tai bandoma pakeisti nežmonišku garsu ar regėjimą ardančių stroboskopų blykstėmis. „Išvarymas“ – aktorinis spektaklis, ir režisierius Oskaras Koršunovas kaskart tai pabrėžia, išlaisvindamas aktorių iš „kanoninės“ vaidybos, iš „vakarykščių“ atradimų. Gal dėl to šimtojo spektaklio garbei keliasdešimt minučių vaidino ir pats režisierius. Pradžioje atrodė, kad jis tik pasveikins, padalins žiūrovams tortą ar padės Sauliui Prūsaičiui dovanoti muzikinius kompaktus. Bet ši „intermedija“ buvo svarbi viso spektaklio turiniui. Pagrindiniai aktoriai, tiesdami vieni kitiems tiltus, viso spektaklio metu naudojosi režisieriaus ištarme: „Šiandien atsakinga diena. Tie, kurie išlaikė šį sudėtingą spektaklį, turi teisę jį atšvęsti, padovanodami žiūrovui tik šiam įvykiui skirtų improvizacijų“.

Aišku, pagrindiniu spektaklio varikliu išliko Marius Repšys – vaidinęs šimtąjį kartą. Jo improvizaciniai sugebėjimai pasiekė neregėtas aukštumas. Nors ir Vandalo vaidmenyje, šis aktorius pasakojo apie save, apie tai, dėl ko šiandien liūdna gyventi. Nors spektaklio metu ir įvyksta šio personažo nukryžiavimas, o po mirties jis reinkarnuojasi į šunį mastifą, šio aktoriaus gyvybės eliksyras toks ryškus, kad vos jam pasirodžius scenoje, septyni šimtai žiūrovų tampa jo įkaitais. Marius nuolat pabrėžia, kad jį labai veikia žiūrovai, tuo pačiu akivaizdu, kad jis žiūrovų atžvilgiu yra tikras alchemikas.

Spektaklio gerųjų molekulių tankis toks didelis, kad jis kiekvienąkart iš naujo aplink save suformuoja neįtikėtinus išpažinčių ir atsivėrimų židinius. Šimtąjį spektaklį naujoji pora, dar šį sezoną Ainį Storpirštį (Beną, Bošą, Mareką, Bobį, Fredį, Faruką) ir Moniką Vaičiulytę (Miglę, Eglę) pakeitę Kęstutis Cicėnas ir Gailė Butvilaitė atrodė kaip vaidinantys šimtą metų. Jaunų aktorių jautrumas ir kartu grįžtamoji reakcija spektaklio improvizacijų dievukui, visų temų surišėjui Repšiui-Vandalui juos užaugino kaip ant mielių. Jeigu Cicėnas jau nuo pirmųjų spektaklių gana drąsiai žengė pirmuosius žingsnius, tai Butvilaitė dabar išsilaisvino ir kuria visiškai naują moters portretą. Jos Eglė – tai ne jauna lietuvių emigrantė, o universalus, „tarptautinis“ personažas. Aktorės raiška, laisvė, tiksli Mariaus Ivaškevičiaus tekstinių prasmių artikuliacija, gražus balso tembras, neprapuolantis viso spektaklio garsų polifonijoje, spektaklį pakylėjo naujam skrydžiui.

Tą patį galima pasakyti ir, atrodytų, apie ne visai pagrindinius vaidmenis atliekantį Džiugą Siaurusaitį (Haris, Ramiaveidis, Galileo Figaro), kurio iš mikro detalių suaustas vidinis vaidmenų pasaulis priminė šviesaus atminimo Vytauto Šapranausko vaidybą, kuomet aktoriui nereikia ardytis, kuomet užtenka mimikos, tikslios intonacijos, subtilaus partneriavimo, plastikos, muzikinės klausos, ir vaidmuo tampa sprogmeniu.

Į šį spektaklį plūsta emigrantai, žmonės jį peržiūri po kelis kartus. Jis kalba jei ne apie mus, tai apie mūsų brolius, apie jų sielas, kurios nunertos kaip močiučių nėriniai, tik, deja, šiandien jie yra ne iš baltų „irisinių“ siūlų, o iš geležies, kurio simbolį mums visiems netikėtai padovanojo scenografas Gintaras Makarevičius.

O ką jau kalėti apie Vytauto Anužio Beną, kuris per visą šį laiką net šešis šimtus valandų turėjo praleisti scenoje, sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje, su juo „besimaldamas“ tarp aistrose ir skausme plūstančių gyvenimo nelaimėlių, kuomet reikia prieblandoj suspėti pamatyti, kad koks pervargęs aktorius neužkliūtų ar neužsigautų. Jam reikia ne tik išlaikyti, nupasakoti Beno gyvenimo istoriją, bet ir išmokti tylėti, kai nuo gyvos reakcijos ošia visa salė. Anužis kaip trečioji akis iš aukštybių žvelgia į mus. Ir kur tu besėdėtum, jis žvelgia tiesiai į tave.

Visa spektaklio trupė ir muzikantai, tampriausiais saitais surišti vieni su kitais, jau aštunti metai mus veža tuo pačiu autobusiuku iš Lietuvos ir į Lietuvą. Į šį spektaklį plūsta emigrantai, žmonės jį peržiūri po kelis kartus. Jis kalba jei ne apie mus, tai apie mūsų brolius, apie jų sielas, kurios nunertos kaip močiučių nėriniai, tik, deja, šiandien jie yra ne iš baltų „irisinių“ siūlų, o iš geležies, kurio simbolį mums visiems netikėtai padovanojo scenografas Gintaras Makarevičius. Šiame spektaklyje žmonės atlieka išpažintį.

Krucifiksais tampa gyvi aktoriai. Todėl klyksmas facebooke „jei būčiau ministrė, uždrausčiau šį spektaklį“ dar ir dar kartą įrodo, kad dramos teatras nemirtingas, nes reikalingas kaip nuodėmės ir išpažinties kryžkelė.