Daiva Starinskaitė: „Nežinau, ar Londone praleisiu visą gyvenimą, bet kol kas esu laiminga“

Daivos karta nebesikoncentruoja į sąvokas „pasiekti“, „užkariauti“, „prasimušti“. Jos atstovams įdomiausia ne tikslas, o kelias, ne tik rezultatas, bet ir procesas, ne alinantis darbas nieko nematant aplinkui, o gurmaniškas mėgavimasis kasdienybe, ieškant joje kitokių skonių.

– Penkeri metai skraidant tarp dviejų šalių – daug ar mažai?

Londonas buvo ne tikslas, o nuotykis, eksperimentas. Nevažiavau į nežinią, nedrebėjau, pasiseks ar ne. Tai ir tebėra eksperimentas.

– Turbūt praradau laiko nuovoką: tiksliai net nebeatsimenu, kada ten nuvykau, tuo labiau kad ir anksčiau skraidžiau į Londoną. Atrodo, kad labai seniai gyvenu ir ten, ir čia. Londonas buvo ne tikslas, o nuotykis, eksperimentas. Nevažiavau į nežinią, nedrebėjau, pasiseks ar ne. Tai ir tebėra eksperimentas, nes nežinau, ar ten praleisiu visą gyvenimą, bet kol kas esu laiminga.

– Ar dabartinė Daiva daug skiriasi nuo anosios?

– Pasikeičiau. Tačiau žmonės keičiasi nuo visko. Galbūt šitai Daivai dabar lengviau gyventi... Ir tai nėra taip stipriai susiję su šalimis ir miestais – tiesiog, kaip ir kiekvienas, augu viduje bendraudama su žmonėmis, kaupdama tam tikras patirtis. Ir džiaugiuosi savo gyvenimo būdu.

– Prieš keletą metų „Keymono“ pelnė tarptautinę šlovę: kaip geriausia šokių muzikos grupė buvo įvertinta „The People’s Music Awards“ ceremonijoje Londone, taip pat interneto muzikos apdovanojimuose „Online Music Awards“. Kartais tokio pripažinimo sulaukę žmonės, apimti euforijos, tikisi, kad daug kas pasikeis, tačiau...

– Aišku, tikėjomės, kad po viso to mums atsivers daugiau durų. Jų ir atsivėrė. Bet su kiekvienu kūriniu mes ir taip palipame laipteliu aukštyn – juk pamato ir įvertina vis daugiau žmonių. Kuo įvairesnėse vietose tave išgirsta, tuo daraisi žinomesnis, tuo labiau plečiasi tavo muzikai prijaučiančių klausytojų ratas.

– Daug pasistūmėjote?

– Manau, kad taip. Ne tik realiame, bet ir virtualiame pasaulyje – mums daug padeda internetas, įvairūs muzikiniai blogai, kurių autoriai rašo apie mus, supažindina su mūsų muzika. O gavę apdovanojimų susipažinome su tam tikrais žmonėmis ir jie mums talkina iki šiol.

– Kartais pažintys lieka vien pažintys... Norinčių užkariauti muzikinę rinką netrūksta: milijoniniuose miestuose, į kuriuos vykstama „laimės ieškoti“, itin didelė labai gabių žmonių koncentracija. Kartais dėl to neapima nusivylimas?

– Būna visokių minčių... Bet, žinote, tame mieste aš gyvenu ne tik dėl to, kad galėčiau išgarsėti. Gyvenu todėl, kad man ten gera. Ir kad jame atsirado mano širdies žmogus... Chrisas yra australas, aktorius, prieš ketverius metus atvažiavęs į Londoną ieškoti galimybių.

– Pažintis kaip filme?

– Visiškai! Vieną vakarą atsisveikinusi su draugėmis ėjau namo pro džiazo klubą, išgirdau grojant gerą grupę ir nusprendžiau užsukti. Išklausiau visą koncertą, tada pamačiau Chrisą, palaikiau jį pažįstamu muzikantu ir priėjau pasisveikinti. Kai jis atsisuko, supratau, kad apsipažinau. Atsiprašiau, o jis pradėjo juokauti, ėmėme kalbėtis... Įdomiausia, jog paskui išsiaiškinome, kad visus metus gyvenome beveik tame pačiame kieme, tačiau nė karto vienas kito nematėme. Po to vakaro nesiskyrėme – įsimylėjau ir iki šiol jaučiuosi labai laiminga! Kartu esame trečius metus. Vasarą gimtadienio proga jis man padovanojo į kelionę į Graikiją. Vienoje iš salų maudėmės, nardėme, o kažkurią dieną išsinuomoję katerį plaukiojome, ieškojome gražių paplūdimių. Tokiame, kur nebuvo nė vieno žmogaus, Chrisas man labai romantiškai pasipiršo... Taigi, dabar jau esame sužadėtiniai, bet dar negalvojame, kur ir kada tuoksimės, – mėgaujamės gyvenimu.

– Žmonės važiuoja į megapolius tikėdamiesi, kad įvyks stebuklas jų karjeroje. Kaip kasdien save motyvuoti, kad esi teisingame kelyje?

Jei prarasi tikėjimą savimi, bus blogai. Tada niekur nieko nepasieksi – ar Vilniuje, ar Londone, ar Niujorke. Tą savo ugnį turi kurstyti nuolat.

– Jei prarasi tikėjimą savimi, bus blogai. Tada niekur nieko nepasieksi – ar Vilniuje, ar Londone, ar Niujorke. Tą savo ugnį turi kurstyti nuolat.

– Kurstai metus, dvejus, dešimt... O paskui dramos, melodramos ir nusivylimai. Nebaisu?

– Todėl nuolat ir puoselėju savo optimizmą, stengiuosi skaityti dvasinę literatūrą, knygas sielai, bent po dešimt minučių kasdien medituoju – tai mane įkvepia ir palaiko.

– Esate tokia disciplinuota?

– Jei meditaciją apleidžiu, jei jaučiuosi liūdna, bent jau žinau, ką daryti, – reikia grįžti prie jos. Tikrai padeda. Kartais užtenka vien perskaityti įkvepiančią mintį iš knygos. Tai geriausi vaistai nuo liūdesio. Miestas irgi neleidžia liūdėti – man patinka jo energija. Pamenu tą jausmą, kai pirmą kartą pamačiau Londoną, – buvau dvylikos. Taaaip pakerėjo! Vaikščiojau it kitoje planetoje – net neįsivaizdavau, kad miestas gali būti toks: tiek skirtingų rasių žmonių, tokia jų rengimosi stiliaus įvairovė, tokia pulsuojanti energija! Ten visada yra ką veikti, ten nuolat būni lyg įelektrintas. To miesto niekaip negalėjau pamiršti, vis sau sakydavau, kad būtinai ten grįšiu gyventi. Kai buvau šešiolikos, labai susižavėjau hiphopo kultūra, ėmiau dievinti Niujorką, apie jį svajoti. Bet Londonas buvo arčiau, jame gyveno dauguma mano draugų, tai ir pagalvojau – o kodėl nepamėginus? Tiesa, vertinu ir tylą, atsiskyrimą nuo miesto ūžesio – vasarą vienkiemyje netoli Druskininkų įrašinėjome naują albumą (ten buvo įrašyti tiek pirmasis, tiek antrasis mūsų albumai). Miškas, ežeras, absoliuti tyla... Man patinka tokie kontrastai.

– „Keymono“ groja vaikinas, su kuriuo anksčiau buvote pora. Išsiskiri, bet... esi priverstas bendrauti. Sunku?

– Visai grupei iš pradžių buvo nelengva – ypač pirmais metais, kai mes išsiskyrėme. Bet Alvydas – labai išmintingas žmogus. Abu nurimome, susitvarkėme su emocijomis ir dabar mes, taip pat visa grupė bendraujame normaliai. Mūsų santykiai truko labai ilgai – net aštuonerius metus. Per juos buvo visko: ir sunku, ir faina. Kartu kūrėme, kartu išvažiavome į Londoną. Gal santykiai padėjo mūsų muzikai, padėjo išlikti grupei, bet, ko gero, nebuvome vienas kitam skirti. Kai išsiskyrėme, jis išvažiavo iš Londono, o aš pasilikau, nebuvo lengva, kol užsigydėme visas žaizdas.

– Sakoma, kad kurti labiausiai padeda nelaiminga meilė. Adele visą antrąjį albumą taip sukūrė...

– Manau, kad kurti padeda stiprūs jausmai, nebūtinai dramatiški išgyvenimai, nors už širdies griebančios dainos turbūt ir gimsta iš nevilties. Skausmas skatina jį išlieti – tiesiog negali su juo gyventi.

– Jaunesnė sesuo tarsi kartoja jūsų kelią – dainuoja „Saulės klioše“, kur kažkada dainavote. Kuo esate skirtingos?

– Šiek tiek skiriasi muzikinis skonis: ji labiau renkasi mainstream, aš – underground. Ir, žinoma, labai skiriasi mūsų balso tembras, be to, aš mėgstu įterpti repo posmų. Patariame viena kitai, nesvarbu, kad aš vyresnė. Noriu ieškoti originalesnių sprendimų, naujovių.

– Jūsų kelias sunkesnis.

– Taip, iš tikrųjų – bet negaliu savęs pakeisti. Man tiesiog patinka kitokia muzika.

– O moteriškų paslapčių išklausytoją turite?

– Tai mano geriausia draugė Laima, kuria labai didžiuojuosi. Prieš keletą mėnesių ji metė gerą darbą Londone, paliko nuomojamą butą ir tiesiog išvyko su draugu į Pietų Ameriką pakeliauti ir pagyventi. Norėčiau kada nors pasielgti taip pat spontaniškai, kaip ji. Atrodo, nuostabu taip pažinti pasaulį – neįsikibus dalykų, kurie daugumą pririša. Mane tokie žmonės žavi ir įkvepia!

– Numanau, kad laisvosios menininkės dienos Londone – visiškai skirtingos.

– Dažniausiai. Keletą dienų per savaitę dirbu vienoje privačioje mokykloje, į kurią atvažiuoja tėvai su mažais vaikais. Vedu jiems pamokas: dainuoju, žaidžiu. Labai smagu. Iš vaikų gaunu daug optimizmo, viskas jiems nauja, viskas juos stebina. Norėčiau išmokti taip nuoširdžiai stebėtis pasauliu, nes vaikams jis atrodo nerealus, o mums, metams bėgant, apsineša dulkėmis, nebepastebime dalykų, kuriais galėtume be perstojo žavėtis.

– Ar namie pavyksta viską atlikti planingai? Kai šalia sofa, šaldytuvas, knygos?

– Kai neinu į darbą mokykloje, stengiuosi kuo daugiau nuveikti namie: keliuosi anksti, pasportuoju, padarau jogos asanų, pasižiūriu, ką reikia įrašinėti (dirbu su skirtingais prodiuseriais). Kartais porą valandų rašau tekstus ar tiesiog kuriu savo gabalus. Chrisas vaikšto į peržiūras, repetuoja, o kartais kitame kambaryje rašo scenarijus. Taip ir dirbame. Man sunku būti tokiai disciplinuotai, todėl tik atsikėlusi susiplanuoju, ką veiksiu ir kiek laiko tam skirsiu, tada tam tikrais intervalais nustatau laikmatį: šitai dainai skirsiu pusantros valandos, kitam darbui – dvi, paskui pusvalandį grosiu gitara, tada eisiu gaminti valgyti ir t. t.

– Esate gurmanė?

– Turiu aistrą gaminti – ji kažkada gimė Paryžiuje, kur pusmečiui buvau išvažiavusi mokytis. Niekas ten nenorėjo kalbėtis angliškai, jaučiausi labai vieniša – ypač pradžioje. Neturėjau draugų, todėl pradėjau mėginti įvairius receptus, ir visai patiko. Kuo įdomiau – tuo geriau. Nuo to laiko ši aistra tik stiprėjo, mano sužadėtinis irgi gamina nuostabiai, taigi, alkani nesėdime. Be to, labai mėgstame ieškoti naujų restoranų: norisi paragauti ir atrasti vis kitokių skonių, o Londone tam yra visos galimybės. Man patinka ragauti patiekalų, kurie tarsi išsprogdina skonio receptorius, – tai taip netikėta ir teikia tiek pojūčių! Aišku, kai skubi, kai laukia eilinė užimta diena, užtenka pasigaminti ką nors paprasto, kad ir išsikepti orkaitėje kokią saldžią bulvę su prieskoniais ir suvalgyti su jogurtiniu padažu. Sveika!

– Jums svarbu gerai atrodyti ne tik scenoje?

– Kartais – jei kur nors einu su draugais. O kartais apima įkvėpimas, pavyzdžiui, naujai pasidažyti akis: žiūriu ir mokausi iš „YouTube“. Ten surandu įvairiausių dalykų – nuo makiažo pamokų iki patarimų, kokią pudrą pirkti ir kaip skambinti gitara. Visame pasaulyje yra daugybė merginų blogerių, kurioms grožio ar stiliaus blogai vėliau tampa verslu, o kitoms, tokioms kaip aš, patogu juose rasti informacijos, nes dabar visa ko pasiūla tokia begalinė, kad sunku orientuotis. Pasaulis mažas – iš esmės nebėra skirtumo, kur gyveni, jei tik turi internetą. Jei muzika glosto širdį, jei ji žavi ir nepaleidžia, su ja gali būti visur...