Daivai Tamošiūnaitei 60 – apie gyvenimo tragikomediją, ryšį su ankstuke dukra Adele ir skyrybų smūgį: „Neteisinga...“

Plungės rajone gimusi Daiva atvirauja, kad nors iš kitų ir išgirsta klausimų apie jubiliejų, pati ji nespėjo suprasti, kaip prabėgo metai.

Interviu Žmonės.lt garsi moteris neslepia, kad per tuos metus būta visko – jaunystėje atsisakiusi pedagogikos, prancūzų kalbos mokytojos darbo, ji neatsispyrė galimybėms išbandyti save kitose srityse. Viena iš jų buvo radijo laidos vedėjos kėdė ką tik susikūrusioje radijo stotyje.

Nėrus į radijo eterį, laukė ir televizija su gausybe veiklų – laidų kūrimu, jų vedimu, filmų vertimu o vėliau ir jų garsinimu.

Intensyvią Daivos kasdienybę temdė ir asmeniniai iššūkiai – skyrybos su vyru, politiku Dainiumi Budriu, vienišos mamos statusas ir mokymasis gyventi be antros pusės.

Fotogalerija:

Šiandien moteris spinduliuoja pasitikėjimu savimi ir tikina nebijanti sulaukus 60-ies toliau ieškoti savęs. Apie tai ir dar daugiau – interviu portalui Žmonės.lt.

– Daiva, esate minėjusi, kad savo gimtadienius dažniausiai pasitinkate dideliame draugų rate. Kaip minėsite savo 60-metį?

– Šiemet mano mielos draugės pasakė, kad savo gimtadienio vakarą būčiau neužsiėmusi. Kas manęs laukia – nežinau. (juokiasi)

Man nuostabu, kad draugai dėl manęs stengiasi. Visada mėgdavau gimtadienius paminėti namuose, niekada nesiraudavau į jokius restoranus, prašmatnias vietas. Mėgstu ramiai paminėti šventę kartu su mylimais žmonėmis.

– Žmonių pažįstate iš įvairių sričių – politikos, radijo, televizijos. Ar visi jie išlikę jūsų gyvenime? Gal susirenka ir jūsų pasveikinti?

– Nėra buvę, kad rymočiau viena su arbatos puodeliu prie lango. Daug kartų yra buvę, kad būtent savo gimimo dieną sugrįžtu po ilgos kelionės. Pamenu, kad savo penkiasdešimtmetį paminėjau grįžusi iš Nidos, namuose jau buvo susirinkę draugai, padengę man stalą. Man svarbiausia per gimtadienį matyti žmones, kurie man svarbūs. Tai žmonės, be kurių turbūt jausčiausi labai vieniša.

Manau, kad didžioji dalis tų žmonių išlikę. Su radijo kolegomis iš “Radiocentro” ir dabar susitinkam prie mikrofono, garsindami serialus LNK.

O TV laidų režisierė, su kuria kūrėme laidas “Meilės istorijos”, “Istorijos”, “Gyvenime kaip kine”, ir šiandien yra artimiausia mano draugė.

Atėjus sunkmečiui, 2008-ųjų krizei, kiekvienas ieškojome, kaip toliau kursime savo gyvenimus. Teko išgyventi ir kitų, asmeninių gyvenimo dramų. Bet toli viena kitos mes nepabėgome ir galvoju, kad visą gyvenimą būsime kartu.

Kol mano vyras tvarkėsi politikoje, aš prižiūrėjau dukrą.

Su dviem draugėmis, kurios augino panašaus amžiaus vaikus, labai gelbėdavom viena kitą. Man reikėjo vesti renginį ar dalyvauti šokių projekte – jos žiūrėdavo Adelę. Penktadieniais susibėgdavom į krūvą, gamindavomės vakarienes ir mėgaudavomės moteriška draugija...

– Dažnai žmonės sako nežinantys, kaip taip greitai bėga metai. Ką jums pačiai reiškia šis jubiliejus, ar jaučiate metų naštą?

– Iš tikrųjų baisiai skamba tas 60, nes pati nejaučiu, tik kiti sako: „Jūsų jubiliejus“. Kūnas gal ir primena, kažkokį sąnarį skauda, nuo ilgo sėdėjimo skaudantis stuburas. Bet iš tikrųjų širdy nejauti, kad tau 60. Aš taip galvoju.

Ir įsivaizduokit, kas būtų, jeigu per tuos metus nebūtum susiradęs draugų... Būtų tikrai liūdna. Dar neseniai skaičiau, kad lietuviai, ko gero, vos ne vienišiausi žmonės pasaulyje. Per tam tikrą laiko tarpą rečiausiai kalbamės su savo giminaičiais, skambinamės ar susitinkam. Tiesiog tai reiškia, kad grįžti ir būni vienas.

– Ar pati su šeimos nariais bendraujate artimai?

– Mes su mama kiekvieną dieną su vaizdu šnekamės, o su broliu, kuris dabar Anglijoje, turbūt kas antrą dieną. Aš manau, kad yra labai svarbu turėti su kuo kalbėtis. Ir tie žmonės, kurie to neturi… Kaip man liūdna dėl tokių žmonių, kurie pametė ryšį su savo vaikais, šeimos nariais. Net kai Naujus metus sutikome su mama, nebuvome dviese – per nuotolį bendravome su brolio šeima.

Tai gelbsti nuo liūdnumo, vienišumo. Bet, ko gero, ne tik čia, Lietuvoje, daug vienišumo, visam pasauly tų vienišių dabar padaugėję, ar ne?

– Visam pasaulyje dabar padidėjusi vienišumo statistika.

– Pagalvoju, kad reikia noro kažkur būti, kažkur eiti. Linkiu visiems atrasti kažką, kas patinka, surasti progų džiaugtis ir tai daryt. Jeigu ir nesinori, turi paimt save už sprando kaip tas baronas Miunhauzenas, ištraukt iš apatiškumo pelkės ir išvest į pasaulį. Juk norisi gyvenimą prisiminti ne kaip pasyvų kelią.

Žinot, mano mamytė man pasakė, kad ji sportuoti, mankštas daryti kiekvieną rytą pradėjo sulaukusi 60-ies. Rytais mankštomis užsiima, daro procedūras, užima valandą. Kai pagalvoji, tai ji tai daro daugiau kaip 20 metų. O jeigu ji nejudėtų, daug ko pati negalėtų padaryti. Galbūt tai toks palinkėjimas, paskatinimas tiems 40-mečiams, kurie jaučia, kad viskas jau čia baigta (juokiasi). Labai svarbu jaustis reikalingam.

– Gimtadienis ar nauji metai žmonėms būna apmąstymų laikas. Žmonės dažnai ir prisiminimais dalijasi, pasižiūri, kaip kas padaryta, kas patirta. Kaip jūs dabar žvelgdama į savo gyvenimą, jį vertinate? Ar buvo tam tikrų dalykų, kuriuos keistumėt?

– Čia klausimas beveik be atsakymo. Daug dalykų turėjau per tuos 60 metų – ir radijus, televizijas kūrėm, ko tik nedarėm. Patirčių daug ir įdomių, kai ką jauniems žmonėms net sunku įsivaizduoti. Kažkada kino teatre filmo vertimą, parašytą ranka, skaitydavau atsisėdus salės gale, prie mikrofono ir naktinės lempelės. Labai smagu, kad turiu visas šias patirtis. Buvo įdomu būti prie pradžios, pačiam galvoti, sugalvoti taisykles, kaip ką padaryti, sugalvoti, kaip tas rezultatas turi atrodyt. Dar prisimenu, kad prieš eidama į televiziją, radiją, net mokytojavau vienoje Vilniaus mokykloje, dėsčiau prancūzų kalbą. Visa tai labai smagu prisiminti.

Dabar, kai mokytojų trūksta, vis galvoju, gal aš norėčiau ten sugrįžt. Šiandien vertindama savo šuolius, skrydžius, pasirinkimus, sakyčiau, kad tikrai ne visi jų buvo protingi. Bet be jų aš šiandien galbūt nepasakočiau tokių istorijų, kokias turiu šiandien. Smagu prisiminti, ne visada smagu papasakot, nes ten ir tavo klaidos, ir tavo ieškojimai, ir jaunystės paklydimai. Man labai smagu, kad aš tame laike gyvenau ir galėjau tokius visokius dalykus pačiupinėt.

– Ir radijas, ir laidų, renginių vedimas, darbas mokykloje, filmų garsinimas… Daug veiklų. Nesvajojate dar ko naujo išbandyti savo gyvenime?

– Smagu, kai gali per gyvenimą patirti, išbandyti ne vieną profesiją. Dabar mano 60-mečio išvakarės, bet galiu prisipažinti, kad dabar siuntinėju šimtus CV, rašausi sau rutininius, kūrybinius darbus, kuriuos galbūt norėčiau turėti. Lygiai taip pat galvoju apie grįžimą į mokyklą, kad turėčiau pastovumą. Net buvau nuvažiavusi ir prasiėjau per karalienės Mortos mokyklą porą kartų. Man taip patiko! Grįžau namo krykštaujančia širdimi kaip vaikas, iš žaidimo kambario išleistas. Įdomu, nes kai man buvo 30-imt, man mokykloje buvo liūdna, galvojau, kad gyvenimas taip ir baigsis – visą laiką minant taką į mokyklą. Džiaugiuosi, kad galėjau išbandyti daugybę dalykų.

– Jūsų gyvenime taip pat būta ir skyrybų, ir kitų asmeninių sunkumų. Kokie dalykai paliko didžiausias pamokas, kurie labiausiai nuvylė?

– Jeigu dabar reikėtų savo dukrai, savo draugų vaikams ar dar kam nors papasakoti apie darbą eteryje, sakyčiau, kad tai ne visada yra siekiamybė. Tai labai sudėtingas pasirinkimas, kaip ir menininko, aktoriaus pasirinkimas. Jeigu pats kuri savo produktą, viskas yra gerai. Bet jeigu esi priklausomas nuo kitų pasirinkimo... Šiandien, rytoj turi nemažai pasiūlymų vaidinti, pasirodyti, bet poryt jau gali būti nusibodęs.

Daug metų dirbau kaip žvėris, turėjau krūvas renginių kiekvieną savaitę – tuomet Adelė dar buvo darželyje, jai nuolat reikėdavo auklės. Vėliau tas laikas praėjo. Reikėjo suvokti, ar galiu nuolatos taip sunkiai dirbti ar kažkaip kitaip išlaikyti savo kartelę. Bet tai – nežmogiška, nes žmogus tokiu tempu visą laiką negali dirbti. Tada nori nenori atsiranda kalneliai, nuokalnė. Rinkdamasis kūrybininko kelią visą laiką rizikuoji ir žinai, kad visą laiką gyvensi su nerimu. Jis bus visą laiką. Išleidi laidą – nežinia, koks bus reitingas, neaišku, koks bus kitas sezonas. Gal tavęs atsisakys kanalas, nes reitingas per mažas. Neturėsi kito sezono – neturėsi darbo. Tenka išmokti gyventi su nerimu. Kita vertus, turint nuolatinį, etatinį darbą, turėsi rutiną. Su ja arba susigyveni, arba ne.

– Šiemet jubiliejų minite ne tik jūs, bet ir Lietuvos radijas – jam sukanka 100 metų. Dešimtajame dešimtmetyje dirbote „Radiocentre“, matėte laisvo radijo pradžią iš vidaus. Sakykite, kaip per trisdešimt metų keitėsi radijas?

– Aš be radijo negyvenu iki šiol, mano namuose kiekviename kambaryje yra po kažkokį tašką, iš kurio gali išgauti radiją. Virtuvėje stovi paprastas senoviškas radijukas, vieną turiu ir savo kambaryje. Jeigu mašinoje nebūtų radijo, turbūt aš net nevažiuočiau. Ir man labai įdomu, kas radijuje vyksta, kaip keičiasi vienokių ar kitokių komercinių radijų programos pasikeitus savininkams. Aš seku ir matau pasikeitimus. Radijas bando jaunėti, ieško išeičių išgyventi. Kaip jie tai padarys, aš nežinau.

Manau, kad jaunosios kartos komunikacijos priemonės yra visai kitos – ne radijas ir ne televizija. Ir kodėl dabar turėtų tas jaunas žmogus gyventi su lietuviškos televizijos ar radijo programomis? Dabar žmonės kompiuteryje turi visą pasaulį – iš kur nori, iš ten pasiimi. Man labai gaila, kad, ko gero, tos komunikacijos priemonės pasens kartu su mumis, o tarp jaunimo tos platformos prigis. Liūdnai aš čia pašnekėjau, taip? (šypteli)

– Tokia ta realybė. Kadangi ir eteryje esat buvus, esate ir pažįstamas radijo balsas – kaip praeiviai jus dažniausiai atpažįsta, ar iš išvaizdos, ar iš balso?

– Turbūt daugiau iš balso dabar. Kai kurie ir iš veido atpažįsta, prisimena mano laidas, kurios buvo tikrai populiarios. Bet tai – vyresnė karta. Yra labai nuostabu, kai prašneki, pavyzdžiui, parduotuvėje, prieina kokia ponia ir sako, kad mane pažįsta, kad nebūtų skaičiusi kokios nors knygos, serialo, jei jų nebūčiau įgarsinusi. Tai yra didžiausias apdovanojimas. Nes jeigu praeini ir žmogui sukeli šypseną veide, vadinasi, kažką gero gyvenime padarei.

Kai kurie gal mane prisimena ir iš istorijos, kai pasakojau apie ankstukės dukros gimimą.

– Užsiminėt šiek tiek ir apie savo vienintelę dukrą Adelę, kuriai šiemet sukanka 24-eri. Koks ryšys jus sieja?

– Aš pasakysiu tiek, kad ji ieško savo vietos gyvenime, kaip ir daugelis dabar. Esame stipri trijų moteryčių šeima: aš, mama, dukra.

Turime artimą ryšį. Mes kartu verkiam, kartu džiaugiamės, kartu apie gyvenimą šnekam. Aš sakau, kad turiu dvi mergaites, kuriomis iš esmės dabar labiausiai rūpinuosi – tai mano mama ir duktė. Jos irgi taip pat mano, kad jos manim rūpinasi. Va taip ir gaunasi tas ratas trijų kartų.

– Ar užtenka tų šeiminių ryšių? Ar kartais pagalvojate ir apie romantiškus santykius, o gal to aktyviai ieškote?

– Labai gerbiu žmones, kurie to ieško, ir manau, kad neteisinga ir sunku gyventi vienam – finansiškai, morališkai, psichologiškai. Norėti susirasti draugą yra normalu. Bet per tuos metus aš antros pusės neieškojau. Visada vadovavausi senu pasakymu: jei tau koks nors žmogus yra skirtas, jis pasirodys tavo kieme, tereikia nepamiršti atidaryti vartelių. Bet ką daryti, kad niekas per tą kiemą nėjo? (juokiasi) Bet buvau gan užsiėmęs žmogus… Manau, kad kai vienas augini paauglį vaiką, tiesiog nebeturi laiko.

Kai išsiskyrėme su vyru, Adelei buvo 10-imt. Prieš tai niekada nebuvau vieniša, nežinojau, kaip vienišai moteriai reikia gyventi. Paskui savaime viskas susiklostė, susidėliojo į savo vietas. Vėliau supratau, kad jei neturi finansinių bėdų, vienatvė atrodo visai patogi – gyveni, dirbi, mėgaujiesi.

– Praeityje vedėte laidą „Gyvenimas kaip kinas“. Ar šiandien galite pasakyti, kad jūsų gyvenimas kaip kinas? Jei taip, tai kokio žanro?

– Tai būtų moteris, kuri pasakoja apie savo gyvenimą, kelią. Galėtų būti tragikomedija arba drama. Sugebėčiau papasakoti savo gyvenimo peripetijas, įsijungus kreivą šypsenėlę... Žinot, kai gyveni mąstydamas, priekabiai pasverdamas kiekvieną savo žengtą žingsnį ir bardamas save dėl neteisingų žingsnių, skauda beveik visada. O paviršium bėgt neišmokau ir nebeišmoksiu.