„Stebėdamas tų žmonių gyvenimą supranti, kaip mūsų protėviai gyveno prieš daug šimtmečių“, – teigia prodiuserė, režisierė Dalia IBELHAUPTAITĖ (57), su vyru kino režisieriumi Dexteriu FLETCHERIU (58) neseniai grįžusi iš Amazonės džiunglių. Aplinkybėms palankiai susiklosčius, pora devynias dienas praleido gyvendama su Wauja čiabuvių gentimi.
„Mane traukia ribinės vietos, kuriose galima išbandyti valią, ištvermę ir reakcijos greitį, pasitikrinti, ar išgyventum esant tokioms aplinkybėms ir situacijoms, su kuriomis dar nesi susidūręs. Šiose vietose svarbiausia, kad būtum žmogus su atvira širdimi, turėtum galvą ant pečių ir veikiančius instinktus. Visa kita neturi reikšmės. Ten niekam nesvarbu, kas esi, ką pasiekei ir kuo ypatingas tavo darbas. Opera? Ten niekas apskritai tokios nežino.“
Kas skrenda į Mėnulį?
Mokykloje mėgau geografiją: paveiksliukai vadovėliuose buvo vienintelis raktas į kitą pasaulį. Mane viliojo tas kitas pasaulis – tėvai užaugino taip, kad esu pasaulio žmogus. Mama sakydavo, kad daiktų, mašinų ar namų į kapus nenusineši, o ryškūs prisiminimai su tavimi liks amžinai. Visus sutaupytus pinigus išleisdavau kelionėms, aplankiau daug šalių nuo Azijos, Afrikos iki Pietų Amerikos. Labai myliu gyvūnus: į Ugandą važiavau stebėti kalnų gorilų, į Borneo pas Birutę Galdikas – gyventi su orangutanais. Bet vienas mistiškiausių regionų planetoje man visada buvo Amazonė. Stulbino jos dydis, gyvūnija, augalija, nepažintas ten gyvenančių žmonių pasaulis. Mes nežinome – ten dar gali būti genčių, su kuriomis kontaktas net nėra užmegztas. Čiabuviai mums nepasiekiami: negali ten nusipirkti turistinės kelionės. Nesvarbu, kiek turi pinigų, – tu negali ten pakliūti.