Dalios Ibelhauptaitės ir Dexterio Fletcherio vestuvių metinių šventė – lemtingoje Toskanoje su būriu artimiausių draugų

„Nusprendėme nelaukti sidabrinio jubiliejaus – 25 metų. Galbūt dėl to, kad buvome sukrėsti bičiulio garsaus aktoriaus Alano Rickmano mirties, nes jis buvo ne tik vestuvių liudininkas prieš dvidešimt metų. Jis mums buvo nepaprastai artimas: kai reikėjo gelbėti, gelbėjo, kai reikėjo pamaitinti mus bankrutavusius, maitino. Prieš pusantrų metų, jam mirus, su Dexteriu nutarėme, kad gyvenimas eina, prarandame mylimus žmones: jau nėra ne tik Alano – ir mūsų vestuvių Londone liudininkės scenografės Marios Björnson. Buvo svarbu rasti vietą – ne Londone ir ne Lietuvoje, neutralią žemę, netradicinę aplinką, kur suvažiuotų mylimiausi žmonės iš visų gyvenimo etapų. Turime daug draugų, kurie vienas kito nėra matę, nes visi pasklidę po pasaulį. Tad pirmąkart atsirado proga visus surinkti į vieną vietą. Mano tėvai ir Dexterio tėvas mirę, užtat šeima esame tik vienas kitam ir savo bičiuliams“, – pasakoja Dalia.

Tų bičiulių suvažiavo net aštuoniasdešimt penki – nuo pasaulinio garso įžymybių, per Atlantą dėl šventės atskridusių trims dienoms, iki Dalios draugės nuo trejų metų Virginijos Josienės, iš Vilniaus tempusios aukštesnį nei metras šakotį, o jam prireikė net atskiros lėktuvo kėdės ir bilieto, ant kurio buvo parašyta „Mister Šakotis“.

Šventei Toskaną jie pasirinko ne be priežasties. „1994-aisiais būtent čia, XVII amžiaus Batignano vienuolyno kieme, britų prodiuserio Adamo Pollocko festivalyje „Musica nel Chiostro“ pastačiau savo pirmąją operą – Wolfgango Amadeus Mozarto „Don Žuaną“. Adamas buvo vienuolyno savininkas ir trisdešimt metų kvietė įdomius britų režisierius, kurie, manė, tiktų operai. Jo idėja buvo tokia, kad keturias savaites gyveni vienuolyne su solistais ir repetuoji, visi miega celėse, valgo tuos pačius makaronus, geria vandeniu gerokai praskiestą vyną, nė vienas negauna atlygio, bet pabūna Italijoje su talentingais žmonėmis ir stato spektaklius. Ten išaugo beveik visi žymiausi britų operos režisieriai. Kadangi buvau pakviesta per jubiliejinį – 20-ąjį festivalio sezoną, su manimi dirbo žinomiausia to meto britų scenografė Maria Björnson, sukūrusi scenografiją legendiniam „Operos Fantomui“. Aš, nėkart nerežisavusi operos, gavau progą kurti su tokia legenda! Labai bijojau, todėl pirmąsyk susitikusi pasakiau, kad dirbdamos neatsinešime praeities. Ji bus tiesiog Maria, aš – tiesiog Dalia“, – prisimena režisierė. Nuo tada iki mirties Maria Daliai buvo vienas artimiausių žmonių Anglijoje.

„Kai kelias savaites dvidešimt keturias valandas per parą gyveni su tais pačiais žmonėmis vienuolyne, ima „važiuoti stogas“. Tuos „nuvažiavusius“ prodiuseris išveždavo į Sesti šeimos vynuogyną, kuris yra maždaug už 30 kilometrų. Ten – nuostabus vynas, atmosfera, fantastiška XII amžiaus bažnytėlė“, – pasakoja Dalia, ne tik susidraugavusi su Sesti šeima, bet ir ne kartą su Maria nakvojusi bažnyčioje ant čiužinio, po milžinišku sietynu.

Bendras Dalios ir Dexterio draugas Alanas Rickmanas, žinojęs apie Dexterio bėdas su narkotikais bei finansais, dar prieš šį festivalį buvo įkalbėjęs Dalią pakviesti jį vaidinti viename savo spektaklyje.

„Alanas sugeneravo ir kitą idėją: jei Dexteris išvažiuotų su manimi į Italiją dirbti prie „Don Žuano“, pabūtų toli nuo blogų draugų ir tai išeitų į naudą. Tam pritarė ir Maria. Jie abu įsiūlė paimti Dexterį į operą. Bet jis nedainuoja! Alanas sugalvojo, kad Dexteris galėtų būti... choreografas, nors gyvenime nieko panašaus nedarė. Tuo metu aš jau buvau stačiusi kelis spektaklius su „Anglo ligonio“ ir kitų garsių filmų režisieriaus Anthony Minghellos žmona choreografe Carolyn Choa, tai ji sukūrė choreografijos piešinį, kurį Dexteriui reikėjo tik įgyvendinti.

Jis viską užsirašė, bet nepasirodė nei pirmą, nei trečią repeticijų savaitę. Įširdusios su Maria buvome priverstos naktimis kurti choreografiją pačios. Likus kelioms dienoms iki premjeros paskambinau Alanui ir išklojau, kad su savo kvailom idėjom sugriovė ne tik mano gyvenimą, bet ir karjerą. Po dviejų dienų miestelyje pasirodė Alanas su žmona Rima – palaikyti manęs morališkai“, – prisimena Dalia.

Vieną festivalio vakarą, pavalgę Batignano, Dalia, Maria ir Alanas su žmona važiavo į vienuolyną žiūrėti paskutinio spektaklio, ir staiga keliuke paskui juos važiuojantis automobilis ėmė pypsėti.

„Alanas atsisuko: „Manau, turėtum pažiūrėti...“ Ant visiškai suklerusio seno balto mersedeso stogo sėdėjo Dexteris, mojavo rankomis ir šaukė: „Aš atvykau, aš tave myliu!“ Keli šimtai žiūrovų pagalvojo, kad čia – operos pradžia... Įsiutusi net negalėjau viešai jo aprėkti. O jis buvo nepamiršęs mano pasakojimų, kad Sovietų Sąjungoje, jei kas norėdavo pasirodyti gyvenąs gerai, pirkdavo baltą mersedesą. Jis specialiai tokį už pusantro tūkstančio svarų ir įsigijo, nesvarbu, kad papuvusį, ir atvažiavo su broliu bei jo sūnumi. Kitą dieną gal keturias valandas skaičiau Dexteriui lekciją, jos paplūdimyje po krūmu (tada nebuvo saulės skėčių) nenoromis klausė ir Alanas su žmona. Kitą rytą išskridau. Nuo tos dienos Batignano vienuolyne nebuvome. Tad visiškai normalu, kad paminėti mano penkiasdešimtmečio ir vestuvių norėjome grįžti į šitą vietą, kur tiek prisirpusių istorijų“, – pasakoja Dalia.

Jau nemažai metų vienuolynas priklauso naujai savininkei, vienai žymiausių britų skulptorių Emily Young, – ji ten gyvena, kuria ir saugo privatumą. „Prieš metus nuvažiavome pas ją atsiklausti, ar neįsileistų. Paaiškėjo, kad likimas viską teisingai sudėliojęs: Emily buvo tenai prieš 23 metus, matė mano „Don Žuaną“, pažinojo ir Alaną Rickmaną, tad mielai sutiko įsileisti. Po vienintelių savo sūnaus džiazo pianisto Arthuro Jeffes vestuvių tai buvo pirmas kartas, kai ji priėmė nepažįstamus žmones“, – džiaugiasi šventę sau svarbioje vietoje surengusi režisierė.

„Kadangi esu režisierė ir dar – prodiuserė, pagalvojau, kad imti kokį švenčių planuotoją būtų visiška beprotystė. Nutarėme, kad visus sprendimus priimsiu pati, pavasarį su Dexteriu į Italiją skridome keturis kartus, – pasakoja Dalia. – Iki šiol neturėjome galimybių padaryti trijų dienų baliaus, kaip kad Lietuvoje būdavo įprasta mano vaikystės metais, nes ilgai buvome biedni.“ Šįsyk abu nutarė, jog pirmą dieną vienuolyne minės Dalios 50-metį, antrą privačioje Sesti šeimos bažnytėlėje vyks santuokos įžadų atnaujinimo ceremonija, mišios ir pokylis, o trečią jų vynuogyne po medžiais surengs atsisveikinimo pikniką. „Mes su Sesti šeima draugaujame jau kelis dešimtmečius, todėl visus kvietėme kaip pas save į namus“, – šypteli Dalia.

Tada kilo kitų klausimų: juk svečiais reikia pasirūpinti, juos pamaitinti. Bet ir šefų paieškos svetimoje šalyje Daliai – jokia problema: „Pirmai dienai suradau Italijos mėsos grilinimo čempioną Adriano. Jo bendravimo stilius labiau priminė gangsterių iš itališkų filmų, bet buvo nuostabus ir jis, ir kepsniai, ir senovinėje vienuolių krosnyje kepti makaronai. Antrą vakarą norėjosi kitokio maisto. Pasirodo, visai netoli Sesti vynuogyno kalnuose yra mažutis „Michelin“ žvaigždutę turintis restoranas „Il Silene“, kuriame šeimininkauja šefas Roberto Rossi ir retsykiais dirba baliuose. Savo darbus jis planuoja metams į priekį, bet – Dievo dovana – Roberto reikiamą dieną buvo laisvas!

„Su Dexteriu įsijungėme navigaciją, o kur ji nebeveikė, važiavome pagal nuojautą. Mūsų Giedraičiai, palyginti su tuo kaimeliu Localita Pescina, visiškas didmiestis, bet žmonės specialiai ten atvažiuoja pavalgyti. Už restorano – ir sraigtasparnių aikštelė, nes yra tokių, kurie čia atskrenda“, – stebisi Dalia. Šefas nepradėjo kalbos, kol svečiai nepaskanavo jo patiekalų. Šiems dar čepsint ir gėrintis skoniais, sutarė: Roberto ne tik pagamins maistą antrai šventės dienai, bet ir piknikui trečią. „Prašiau jo: „Norėčiau, kad tos vaišės būtų kaip pas tavo mamą.“ Turėjau galvoje – ne mažytės išieškotos porcijos kiekvienam, o daug maisto didelėse lėkštėse, kad žmonės galėtų visko dėtis ir ragauti patys“, – pasakoja Dalia. „A... Mama“, – suprato italas ir lūkesčius išpildė su kaupu.

Dalia su Dexteriu norėjo, kad santuokos įžadų atnaujinimas vyktų per mišias, o tam, kad visi svečiai suprastų, kas vyksta, Italijoje reikėjo rasti angliškai kalbantį kunigą. „Jau maniau, kad pakaks prikalbinti kokį Romoje studijuojantį klieriką, ir net nesvajojau sulaukti tokio garbingo žmogaus – monsinjoro Visvaldo Kulboko, – Dalia džiaugiasi paklausiusi bičiulės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės patarimo kreiptis į Lietuvos ambasadorę prie Šventojo Sosto. – Man jo atvykimas, laikytos mišios ne tik už mus, bet ir už mirusius tėvus, draugus buvo didžiulė garbė ir šventė.“ Dalia su monsinjoru sutarė, jog kas nors iš artimų ją atves prie altoriaus, kur lauks Dexteris ir visi jų draugai.

„Tėtis – miręs, brolių ar seserų neturiu, tad tą padaryti pakviečiau savo artimą bičiulį Juozą Statkevičių, su kuriuo per daugybę metų išgyvenome ir šviesių, ir sunkesnių akimirkų“, – pasakoja režisierė. Juozas, žinoma, sutiko. Ir, net neklausęs jos nuomonės ir pageidavimų, pareiškė, jog iškilmingai progai sukurs suknelę, – nuostabų raudono šilko apdarą Daliai padovanojo prieš iškilmingą dieną. Beje, Juozas sukūrė ir suknelę, kurią ji vilkėjo pirmą dieną.

Keli bičiuliai, tarp jų – garsusis šefas Jamie Oliveris, žinomas britų aktorius Jasonas Flemyngas, amerikiečių kino įžymybė Ericas Stoltzas, į šventę atskridęs tiesiai iš Niujorko, aktorius ir režisierius Tate’as Donovanas, šia proga atvykęs iš Los Andželo, Kristina Sabaliauskaitė, atskridusi iš Londono, per mišias skaitė skaitinius, nuostabiai „Ave Maria“ atliko Asmik Grigorian, dainavo Jurga Adomonytė, o mišių metu fortepijonu grojo jos vyras Marco Moresco ir Emily Young sūnus Arthuras. „Visiems tai buvo sielos šventė, kuriai dirigavo monsinjoras. Po ceremonijos jį jau buvo įsimylėję visi – ir kitų religijų – mūsų svečiai“, – pasakoja Dalia.

Šventės programa – įvairiausia, nuo italų operos solistų arijų iki Pietų Toskanos liaudies muzikos vyrų choro „Cardellini“, kurį šventės kaltininkei pavyko aptikti kalnuose, dainų, o grupė iš Londono „Rockaoke“, grojanti ir karaokę, kurios pageidavo pats jaunystėje roko grupėje dainavęs Dexteris, visiems suteikė progą pasijusti roko žvaigždėmis – išsirinkę norimą dainą iš 200 muzikantų pasiūlytų, svečiai stojo prie mikrofono.

„Norėjosi pakviesti daugiau žmonių, bet pasirinkome ne kiekybę, o kokybę. Taip jau yra, kad kai kurie brangūs žmonės negalėjo atvažiuoti. Nebuvo atsitiktinių, užtat atmosfera – fantastiška“, – vis dar švyti šventę prisiminę Dalia ir Dexteris.