Kodinis pavadinimas DAMA SU ŠUNIUKU visada turi ironiško atspalvio. Ir tai – ne mūsų amžininkų iniciatyva. Galima įtarti, kad toną davė pirmoji Anglijoje išleista knyga apie šunis „De Canibus“. Joje sakoma, kad maži šuneliai yra niekam tikę padarai, kurių damoms reikia tik kaip pramogos objekto ir statuso ženklo.
Toli nuo rojaus
„Neduokite to, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms.“ Cituojame Bibliją, ir tai praverčia dviem požiūriais. Iškart pasidaro aišku, kad šunų istorija sena kaip pasaulis ir kad šie keturkojai ne visada įtikdavo žmogui.
Žinoma, tenka atsižvelgti į tai, kad koks nors benamis šunelis galėjo krimstelti Senojo Testamento autorių ar jį įskaudinti. O ir šiaip santykiai su keturkojais ne visada buvo grindžiami meile. Juk šunų būna įvairių: sarginių, kovinių, tarnybinių, medžioklinių, tykančių už kampo...
Mūsų herojus – šuo kompanjonas. Padaras (pritariame „De Canibus“), iš kurio naudos kaip iš ožio pieno. Jei į namus laužiasi vagys, jis pirmas slepiasi po lova. Ir parke sutikęs varžovą pakimba šeimininkei ant krūtinės, kad būtų saugiai parneštas namo.
Jis negina, nesaugo, neduoda pelno, apsimeta, kad nesupranta komandų. Jis – kaip Mingų dinastijos vaza, su kuria reikia elgtis itin atsargiai. Kompanjonas – privilegijuotas gyvūnas, daug šimtmečių oficialiai sietas su statusu ir mada. O neoficialiai – su geriausiais jausmais.