Danguolė ir Vytautas Kandrotai 25 metus – poroje, o 20 – versle: kai skirtumai traukia, o ne atstumia

Danguolė Kandrotienė – rašytoja ir leidyklos „Terra Publica“ direktorė, Vytautas Kandrotas – leidėjas, fotografas, keliautojas, pažintinių knygų sudarytojas ir autorius, kelionių po Lietuvą ekspertas. Aktyvi pora paskendusi veikloje, o birželį dar ir atšventė gražų leidyklos 20 metų jubiliejų. Būti ir rašytojais, ir leidėjais – nemenkas iššūkis, tačiau, šypsosi sutuoktiniai, ir didelė laimė.

„Tai – kaip chirurgui operuoti save patį! – juokiasi Danguolė. – Bet viskas įmanoma gerai planuojant laiką ir paisant disciplinos, todėl mano net savaitgalio darbai surašyti ant popieriaus. Labiausiai dėl to nukenčia bendravimas su draugais. Suvokiu, kad mano pagrindinės pareigos yra leidyklos direktorė, esu atsakinga už savo darbuotojus ir jų gerovę, tad visuomet žinau, kokią veiklą rinktis pirmiausia. Rašyti lieka vakarai ir savaitgaliai.“

Vytautas svarsto, kad derinti visas veiklas – gana sudėtinga, tačiau nesijaučia esąs išskirtinis. „Nesame kažkokie ypatingi, juk, pavyzdžiui, praktikuojantys gydytojai vadovauja ligoninėms ir steigia savo klinikas, mokytojai tampa gimnazijų vadovais ar įkuria mokyklas, muzikantai prodiusuoja kitų atlikėjų kūrinius, bet spėja išleisti ir savo kūrybos albumus. Net lietuvių mėgstamame krepšinyje yra žaidžiančiojo trenerio terminas“, – sako jis.

Leidyklos jubiliejus – tik dar vienas įrodymas Kandrotams, kad kelias, kuriuo jie eina, teisingas. Ir nors porai girtis pasiekimais – kuklu, vis dėlto tikrai turi kuo didžiuotis.

„Iš tiesų pasiekėme daug: leidžiame knygas, kuriame stalo žaidimus ir vedame edukacijas – visose šiose srityse esame pirmose gretose. „Debesų ganyklų“ leidykla yra didžiausių vaikų ir paauglių knygų leidyklų penketuke, „Terra Publica“ – numeris vienas kelionių ir pažintinių knygų apie Lietuvą srityje. Sunkiau palyginti pozicijas kultūros edukacijos ir stalo žaidimų sektoriuje, bet tai, ką ir kaip kuriame, yra nauja ir inovatyvu, todėl vartotojų itin vertinama. Knygos, edukacijos ir žaidimai labai gerai papildo vieni kitus“, – pasakoja D.Kandrotienė.

Vytautas, galvodamas apie prabėgusius darbingus metus, prisimena smagų nutikimą. Kai leidyklai sukako 12 metų, vidiniams mokymams buvo pakviestas rinkodaros konsultantas; pabendravęs su kolektyvu, jis pasakė: „Jei leidyboje esate tiek metų ir dar nebankrutavote, neturiu jums ką patarti.“

„Žinoma, jis kuklinosi, bet šiandien aš džiaugiuosi, kad per 20 metų knyga ne tik nebuvo nurašyta, kaip prognozuota trečio tūkstantmečio pradžioje plečiantis internetui, – atvirkščiai, sustiprėjo kaip produktas ir net, sakyčiau, grįžo į madą. Iš tiesų, visiškai nebijome technologinės pažangos. Mes nesame spaustuvės savininkai, o profesionalūs turinio kūrėjai. Turinio, kuriuo užpildyti reikia bet kurią technologiją. Tikiu šviesia knygos ateitimi. Tarp kitko, daugelis šiuolaikinių produktų ir net išmaniųjų prietaisų iki šiol turi popierines instrukcijų knygeles“, – šypteli Vytautas.

Tarp kitko, daugelis šiuolaikinių produktų ir net išmaniųjų prietaisų iki šiol turi popierines instrukcijų knygeles.

Jam antrina Danguolė: „Karantinas puikiai parodė, kokia svarbi yra knyga: žmonės Europoje dviračiais išvežiodavo knygas senjorams ir ligoniams, kovojo už knygynų atidarymą siaučiant pandemijai, už savo teisę skaityti! Knyga yra ne tik romanas; tai ir saviugdos, mokymosi vadovėlis, emocinio intelekto lavinimo priemonė vaikams – taigi universalus žmogaus ugdymosi ir žinių įrankis. Ar žinote, kad knygų skaitymas daro labai didelę įtaką netgi matematiniams vaikų įgūdžiams?“

Iš tiesų Kandrotai įsitikino, kad knyga gali turėti savotišką tęstinumą, būti realizuota kitokia forma: „Terra Publica“ komanda nėrė į žaidimų rinką – praėjusiais metais išleido net devynis pažintinius stalo žaidimus.

„Mus įkvėpė užsienio leidyklų pavyzdžiai: dauguma populiarių knygų vaikams (ir ne tik jiems) turi lydinčius produktus – žaislus ar stalo žaidimus. Lietuvoje startavome populiariąsias TV viktorinas perkeldami į žaidėjų namus, tačiau pernai jau išleidome savo kelionių vadovais paremtus pažintinius stalo žaidimus apie Lietuvą. Jie sulaukė ne mažesnio populiarumo nei televizijų protmūšiai“, – pasakoja V.Kandrotas.

Danguolė juokiasi, kad Vytautas – tikras stalo žaidimų aistruolis, ko apie save nepasakytų, mat ilgai sėdėti prie stalo ją gali priversti tik rašymas.

„Visgi matau labai didelę lavinamąją stalo žaidimų vertę. Mokytis žaidžiant – vienas efektyviausių mokymo ir mokymosi būdų, o stalo žaidimų integravimas į mokyklų programas yra paremtas moksliniais tyrimais ir šiuo metu ypač populiarėja.“

Įvertinimai glosto širdį

Kūrėjai gali pasigirti ne vienu savo darbo įvertinimu, todėl tiki, kad jų veikla – prasminga ir pasiekia žmonių širdis.

„Kiekviena nupirkta mano knyga ar stalo žaidimas jau yra mažytis įvertinimas, ypač smagu skaityti nuoširdžius keliautojų laiškus ir atsiliepimus. Po Lietuvą aktyviai keliauju, ją fotografuoju ir sudarinėju turizmo maršrutus nuo 2008-ųjų. 2018 metais buvau apdovanotas Turizmo kryžiumi. Man tai buvo įvertinimas už tikrai įdomų, daug laiko, prakaito ir kilometrų pareikalavusį kelionių eksperto darbo dešimtmetį. Daugelis nominantų teigia, kad apdovanojimų nesureikšmina, tačiau man jie svarbūs kaip motyvacija tęsti pradėtą veiklą ir nuveikti Lietuvos turizmo labui dar daugiau. Labai džiaugiuosi šiemet gauta keliautojo Mato Šalčiaus premija. Kiekvienas toks įvertinimas – tai tarsi seno draugo paplojimas per petį: „Vaikine, esi gerame kelyje, nesustok“, – šypsosi Vytautas.   

D.Kandrotienė – puikiai žinoma knygų vaikams autorė, o knyga „Spintos istorijos“ paskelbta geriausia 2013 metų knyga vaikams ir paaugliams. Kandrotų vaikai – 17-metė Karina ir 24-erių Vytautas – jau suaugę, tačiau dėl to Danguolė įkvėpimo nepristinga.

„Vaikų knygų rašytojui svarbūs visi pasaulio vaikai. Man kiekvienas vaikas yra įdomus kaip asmenybė, vertas pagarbos. Manau, rašytojo vaikai visgi turi turėti kokių nors privilegijų, todėl pirmasis mano kūrinių skaitytojas – dukra Karina. Ji gauna pirmąjį spausdintą knygos rankraštį, jį perskaito ir labai profesionaliai ir negailestingai sukritikuoja, – atvirauja Danguolė. – O kad skaityti būtų įdomiau, knygose paslepiu keletą tik mums suprantamų užuominų – tokia mudviejų tradicija.“

Skirtumai, kurie traukia, o ne atstumia

Kartu ne tik namuose, bet ir darbe, tačiau abiejose srityse pagarbos ir pasitikėjimo Kandrotams netrūksta. Kaip išlaikyti pusiausvyrą, kai šeimą sukuria du veiklūs žmonės, po vienu stogu turintys tilpti tiek su savo asmeniniais, tiek su darbiniais lūkesčiais ir iššūkiais?

„Kurdami šeimą vienas kitam pasakėme, kad būsime lygiaverčiai partneriai. Tai pagrindinis mūsų principas: vienas nebus dominuojantis, uždirbantis pinigus, o kitas – paklūstantis ar išlaikomas. Čia buvo turbūt geriausias sprendimas tiek šeimai, tiek vėliau verslui. Sprendimai leidykloje priimami abiejų balsais, antra vertus, abu specializuojamės tuose darbuose, kuriuos kiekvienas galime atlikti geriau ir greičiau. Jei kažkuris išsimuša iš vėžių, tada kitas stengiasi išlaikyti sveiką nuovoką – juk iš šono visada geriau matyti, kad ir nedaug atsitraukus“, – samprotauja V.Kandrotas.

Išmokome vienas kitą girti ir kito pasiekimais džiaugtis net labiau nei savo.

Danguolė juokiasi, kad jiedu net sėdi viename kabinete, tačiau tai netrukdo susikurti darbinių ir šeimyninių taisyklių, kurios padėtų gerbti kito pasirinkimus ir laisvę.

„Mes išmokome vienas kitą girti ir kito pasiekimais džiaugtis net labiau nei savo. Dar mus gelbsti tai, kad esame labai skirtingi: aš – vyturys, o Vytautas – pelėda, tad jo parengtus dokumentus ar projektus peržiūriu ryte. Vytautas negali be muzikos, o aš darbuojuosi visiškoje tyloje, todėl kartu knygų rašyti tiesiog negalime! Kai keliaujant Vytautas fotografuoja, aš skaitau pažintinę informaciją, ieškau įdomių detalių ar tiesiog mėgaujuosi akimirka – taip ir papildome vienas kitą“, – šypsosi D.Kandrotienė.