Danieliaus Lupshitzo 16-metis sūnus sulaukė šaukimo į Izraelio kariuomenę

„Tarnauti Izraelyje yra labai svarbu. Tarnauja visi. Tai – teisė ginti savo šalį. Tai nereiškia, kad man kažkas priklauso, eiti ir daryti, bet tai yra garbė. Tai yra kaip skola, kaip teisė, kaip garbė. Tai labai, labai didelis dalykas“, – Žmonės.lt sakė D.Lupshitzas.

Jis pasakoja, kad šaukimo metu jaunuoliai vertinami itin detaliai – tikrinama ne tik fizinė, bet ir psichologinė būklė, laikomi įvairūs testai.

„Mano sūnui sukako 16 metų ir, kaip ir visi jo klasiokai, jis gavo pirminį šaukimą. Šaukimo metu yra tikrinama sveikata, psichologinė sveikata, laikomi įvairūs logikos ir psichologiniai egzaminai, o jaunuoliai yra vertinami. Kai jie išlaiko egzaminus, iš karto pasako, kokį gauna pažymį, kitaip sakant, kiek taškų-balų surinko. Ir pagal tuos balus jie gali rinktis“, – pasakojo D.Lupshitzas.

Pasak pašnekovo, surinkti balai turi svarbią reikšmę, nes būtent nuo jų priklauso, kokias tarnybos kryptis jaunuolis galės rinktis.

„Dažniausiai yra duodami trys pasirinkimai, kur jie norėtų tarnauti. Pavyzdžiui, gali pasakyti: man labai patinka oro pajėgos, antroje vietoje norėčiau būti jūrų pajėgose, o trečioje – pėstininku“, – teigė jis.

Tačiau net ir aukšti balai ne visada garantuoja norimą tarnybą. D.Lupshitzas papasakojo ir apie savo paties patirtį.

„Kai aš laikiau tuos egzaminus, prieš daug metų, manęs paklausė, kur norėčiau eiti. Atsakiau, kad į sukarintą policiją. Bet man atsakė, kad negalima, nes 54 balai jau yra lakūnai, o aš surinkau 52. Man pasakė: „Tu per daug galvoji“, – prisiminė jis.

Po egzaminų jaunuoliai kviečiami ir į pokalbį su psichologu, kuris yra ne mažiau svarbus nei patys testai.

„Pokalbio metu klausia ne tik apie motyvaciją, bet ir apie šeimą: ar tėvai išsiskyrę, ką šeima galvoja, ar esi vienintelis sūnus. Bent jau mano laikais galiojo įstatymas, kad vienintelis sūnus šeimoje negali tarnauti, nebent tėvai pasirašo ir pereina sudėtingą biurokratinį procesą“, – pasakoja Danielius.

Nors tarnyba Izraelyje yra privaloma, valstybė sudaro sąlygas ir tiems, kurie nenori ar negali tarnauti kariuomenėje su ginklu.

„Jeigu žmogus nemėgsta ginklų, nesupranta hierarchijos ar kariuomenės kaip organizacijos, jis gali tarnauti alternatyvioje tarnyboje – ligoninėse, dirbti su vaikais ar žmonėmis su negalia, švietimo sistemoje“, – aiškino D.Lupshitzas.

Karinė tarnyba kariuomenėje trunka trejus metus vaikinams ir dvejus metus merginoms, tačiau, pasak pašnekovo, svarbiausias kriterijus vis dėlto išlieka asmeninis noras. Jis pasidalijo ir savo istorija.

„Mane į kariuomenę pakvietė, kai man jau buvo virš 20 metų ir pasakė: „Žiūrėk, tau tarnauti iš viso nereikia.“ Paklausiau kodėl? Man atsakė: „Tu jau pagyvenęs, kam tau to reikia? Atitarnauk tris mėnesius, praeik apmokymus ir eik sau – kurk gyvenimą, kurk šeimą, stok į universitetą.“ Pagalvojau, gal ir tiesa, kam deginti laiką… Bet nežinau, koks angelas ar velnias mane patraukė už liežuvio, bet aš pasakiau: „Ne.“

Jie man sakė: „Mes tau iškviesim policiją, sugadinsim gyvenimą“, bet aš vis tiek atsakiau ne. Tada atėjo karininkas, paplojo man per petį ir pasakė: „Nuostabu. Labai gerai. Mes matome, kad tu nori, ir todėl mes norime tavęs. Tada supratau, kad labai vertinamas yra paties noras. Niekas neina dėl popierinės garbės. Visi eina todėl, kad yra aišku, jog reikia ginti savo tautą, savo šalį, savo šeimą. Tai yra pareiga ir atsakomybė. Geras kareivis nėra tas, kuris atvestas per jėgą. Valstybei reikia motyvuotų žmonių, kurie supranta, kodėl jie ten atėjo“,– dalijosi pašnekovas.

Pasak D.Lupshitzo, visa ši sistema jaunuoliams tampa svarbia gyvenimo pamoka.

„Jaunas žmogus nuo 16 metų pradeda po truputį mokytis, kas yra atsakomybė“, – šyptelėjo jis.