Dar vienas įdomus „Golden Parazyth“ ėjimas: koncertavo kamerinėje aplinkoje

Koncertą Vilniaus Kongresų rūmuose „Golden Parazyth“ įvardijo kaip svarbiausią metų renginį. Šiandien jie pasirodė su pasipildžiusiomis gretomis. Kartu su Giedriumi Širka, Aurimu Vilkišiumi ir kitais įsimintiną vakarą kūrė ir gitaristas bei aktorius Marius Meilūnas. Scenoje publika išvydo ir ekstravagantiškąją atlikėją Migloko.

Dar prieš svarbią dieną grupės branduolys – Giedrius ir Aurimas – kalbėjosi su portalu Žmonės.lt.

Jūsų muzikos ritmas tapo lėtesnis. Tačiau neigiate stereotipišką nuomonę, jog tuo pačiu metu kūryba darosi liūdnesnė.

Giedrius: Melodijos liko beveik tokios pačios, tiesiog pasikeitė ritmas, jis sulėtėjo. Žmonių galvoje veikia aiškūs stereotipai. Jei nėra ritmo – vadinasi, čia liūdna, nuobodi muzika. Ne, grojame akustiškai, be kompiuterių. Anksčiau lyg ir norėjome prisidengti elektronika, o dabar galime sau leisti daugiau eksperimentuoti, išbandyti naują skambesį. Bijojome kažko naujo, o dabar tos baimės neliko.

Aurimas: Pabodo eiti tuo pačiu keliu. Ankstesnė kūryba nebeteikė tiek malonumo. Labiau pamėgome muzikuoti, o ne šokinėti iškėlę rankas. Dabar, beklausant ankstesnių kūrinių, atrodo, kad bijojome kažką keisti. Laikui bėgant, perpratome muzikos prasmę per kitus dalykus. Viskas išsigrynino iki to, ką klausytojas girdi šiandieną.

Minėjote, kad su grupę papildžiusiu gitaristu Mariumi Meilūnu anksčiau buvote bičiuliais. Kuris pas kurį atėjo?

Giedrius: Dar prieš penkerius metus studijoje teko klausytis Mariaus muzikos. Žavėjo jo pozityvumas. Tai vienas tų muzikantų, kurie supranta mūsų kūrybą. Yra daugybė atlikėjų, su kuriais ne taip lengva susikalbėti, o Marius ne tik pajaučia muziką, jis be žodžių ima viską daryti taip, kaip tu įsivaizduoji ir tai jau – didžiulis pliusas. Pastebėjome, kad jam geriau daryti dvigubą maksimumą ir po to, jei reikia, nusileisti iki paprasto maksimumo(šypteli). Beje, tendencija yra tokia – grupės nariai, kuriems atėjus iš karto nekalbėjome apie pinigus, grupėje ir pasiliko. Daugeliui šiais laikais rūpi pinigai, vadinamoji stafkė, bet muzika – ne apie tai.

Aurimas: Balandžio 15 dieną su Mariumi Vilniaus kongresų rūmuose koncertuosime pirmą kartą. Susipažinome, kai mums reikėjo įrašyti vieną kūrinį, palikęs gerą įspūdį, po kiek laiko jis pasiliko grupėje. Beje, tada reikėjo net ne gitaristo, o pritariančio vokalisto. Jis – beprotiškas nuoširdumo šaltinis.

Kaip manote, senieji gerbėjai dėl pasikeitusios grupės muzikos ant jūsų nepyksta?

Giedrius: Kai kurie gerbėjai turi šventus vardus, juos seka ir nieko nekeičia. Tačiau aš tikiu bei jaučiu – einame teisingu keliu. Išaugome ankstesnį muzikinį rūbą ir pastebėjau, kad gerbėjai juda į priekį kartu, jie prie to naujo „Golden Parazyth“ drabužio priprato. Atsiranda nauji žmonės. Egzistuojame jau 12 metų. Dabar tikriausiai jau yra pamiršusių apie tokius kūrinius, kaip „Lapė“.

Pasikeitus muzikiniam atspalviui turėjo kisti ir publikos reakcija. Reikėjo laiko priprasti prie ramaus žiūrovų lingavimo galva? Juk anksčiau jūsų koncertuose vykdavo vakarėlis, žmonės šokdavo...

Giedrius: Man prireikė gerų metų, kol susigaudžiau, kas vyksta. Kitokią muziką pradėjome groti praėjusią vasarą. Tik neseniai pajaučiau, kad susitaikiau ir supratau žiūrovų reakciją. Ta ramybė iš pradžių atrodė tarsi šaltis, bet dabar stebiu, kaip mano kūrybą supranta ir žmonės jai pritaria kitaip.

Aurimas: Vakarėlį tu gali pradėti nuo pat pirmų garsų ir nusiteikimas dažniausiai būna kitas. Grupės santykis su pačia muzika pakito. Žiūrovas klausosi, sėdi. Bet... Koncerto metu viskas po truputį įsibėgėja ir gauname tą patį palaikymą.

Sakote, kad neturite savo tikslinės auditorijos. Yra toks posakis: „Kas tinka viskam, iš tiesų netinka niekam“... Atremtumėt tokį pareiškimą?

Giedrius: Nežinau, kaip reaguoti, kai Klaipėdoje prieina mama su septynmečiu vaiku, patapšnoja per petį, pagiria. Kitas jaunuolis pareiškia, kad į koncertą atsives vyresnę giminaitę, nes ji mūsų muzikos klausosi. „Golden Parazyth“ muzika neturi taikinio, ji nesukurta būtent vienai ar kitai amžiaus grupei. Mane džiugina, kad ji patinka bet kam.

Net iš skustagalvių esu gavęs komplimentų. Sako: „Stovi tu prie to kompo, groji sau kažką ir labai gerai klausosi, patinka tavo muzika.“ Kitu atveju, galbūt, mane būtų gatvėje sumušę, juk esu kitoks, stilius skiriasi, bet štai – įkvėpėme su grupe gerų emocijų, darėme ir iki šiol darome gyvenimą geresniu. Bent aš taip manau.

Aurimas: Kalbant apie amžių, manau, šis posakis neveikia. Automatiškai mūsų muzika yra specifinė. Gerai, kad ji paliečia įvairias amžiaus grupes, bet toli gražu nepaliečia didžiųjų masių.

Kas jūsų klausytojų laukia balandžio 15 dieną vyksiančiame koncerte?

Giedrius: Šios savaitės šūkis – „Ar neverta ateiti vien dėl Migloko ir timpanų?“ Gal ji gros su timpanais, gal ne. Bus Marius Meilūnas, kuris, man atrodo, yra vienas gražiausių Lietuvos vyrų (šypteli). O iš tikrųjų – neišradinėsime dviračio. Mes būsime mes. Viską darysime dar tikriau.

Aurimas: Naujieji kūriniai reikalauja ypatingai profesionalaus pasiruošimo. Skambės tiek senos, tiek naujos dainos, tačiau su gyva grupe koncertuoti yra sudėtingiau. Kūrinio statymas ant kojų – nelengvas darbas. Viskas kitaip, nei įrašyti muziką į kompiuterį. Keliausime visi kartu.