Darius Kasparaitis: „Bus ir tos tikros vestuvės“ (papildyta kovo 24 d.)

Sutuoktinei vietoje didelio pokylio Darius bando įsiūlyti jaukų pavakarojimą su abiejų šeimomis ir keletu artimiausių draugų: „Vis kartoju, kad išties vyru ir žmona tapome po oficialios santuokos, po to vestuvių šventė visai nebūtina. Bet Lisa vis ginčijasi. Gal ir teisingai – aš jau buvau vedęs dukart, o ji teka pirmąsyk. Bus, bus tos vestuvės, tik noriu neskubėti – Lisa labai užsiėmusi kompanijos reikalais, vaikais...“ – sako Darius.

Tie, kurie bando derinti darbus ir trijų mažų vienas po kito pabirusių atžalų auginimą be jokių auklių, jį gerai supras. Bet jamaikiečių ir švedų kraujo turinti olimpinio čempiono išrinktoji mano, jog laiko tobulai šventei jiedu ras: „Noriu, kad susirinktų visi, kuriuos myliu, kad būtų daug skanaus maisto, gyvos muzikos ir labai daug meilės. Jei Darius būtų pritaręs, tokias vestuves būtume galėję švęsti praeitą ar užpraeitą vasarą. Galbūt jas iškelsime šią. Tam reikia laiko – noriu viską suorganizuoti taip, kad būtų tobula, taip, kaip nuo vaikystės svajojau. O laikas šiandien – didžiausia brangenybė, nes jį beveik visą tenka skirti darbui savo vaikiškų drabužių ir aksesuarų kompanijoje LIVLY ir atžaloms (šitai man nepaprastai patinka!). Na, bet suplanuosiu, suorganizuosiu... Gal tai bus jamaikietiškos vestuvės per mūsų atostogas ar šventė kur nors Švedijos salose.“

Tačiau dėl vieno Lisa sutinka su vyru: labiau nei oficialią jųdviejų santuoką patvirtinantys parašai ar jos taip geidžiama šventė su nuotakos suknele abu sutvirtino šauni trijulė – keturmetės dvynės Liv ir Lilly bei dvejų su puse Marley Jonas. Mergaitės gimė Švedijoje, sūnus – Rusijoje, kur Darius žaidė ledo ritulį, paskui – treniravo. Pagyvenusi Stokholme ir Sankt Peterburge, šeima grįžo į Ameriką – Dariaus ir Lisos pažinties ir meilės šalį, kur jis keturiolika sezonų rungtyniavo pajėgiausioje pasaulio ledo ritulio lygoje NHL, o ji studijavo ir žaidė krepšinį.

„Majamis – puiki vieta gyventi. Neįmanoma jo nemėgti, nes čia beveik visada šviečia saulė ir kone kiaurą dieną gali praleisti paplūdimyje. Čia gera dar ir dėl to, kad esame šalia šešiolikmetės Dariaus vyriausios dukters Elizabeth, kuri su savo mama gyvena Majamyje. Ši priežastis ir nulėmė mūsų pasirinkimą, kur kraustytis.

Aš – pats tikriausias šeimos žmogus, todėl man čia siaubingai trūksta saviškių, ypač – seserų ir jų vaikų, bet smagu, kad jie gali mus gana dažnai lankyti, o ir aš grįžtu namo į Stokholmą darbo reikalais bent tris kartus per metus. Gyventi Švedijoje mums patiko ir dėl to, kad namų bei šeimos išsiilgęs Darius bet kada galėdavo sėsti į lėktuvą, kiek daugiau nei valanda skrydžio, ir – jau Lietuvoje. Elektrėnuose gyvenančius senelius ir savo tetą labai myli ir jų ilgisi visi mūsų vaikai. Kol esame čia, lankyti juos pavyksta retai“, – pasakoja Lisa.

Dariau, Floridoje įsikūrėte ilgam?

Majamyje mes – nuo spalio. Iš pradžių ketinome pabūti iki vasaros, bet greičiausiai pagyvensim porą metų – paskui žiūrėsim, kaip susidėlios mano darbai ir reikalai Europoje. Butą Švedijoje parduodame, nes ten, šiaip ar taip, negyvename. Neverta jo laikyti, jei atvažiuojame porą kartų per metus. Be to, jei nutartume kada nors grįžti į Stokholmą, reikėtų ieškoti namo ar ko nors erdvesnio – mūsiškis butas nedidelis, o vaikų pilna – neužtenka vietos.

Majamyje įsikraustėte į savo senąjį butą ar irgi ieškojote ko nors didesnio?

Ne ne, į tą patį – juk nežaidžiu ledo ritulio, kur čia didesnio ieškosi. Kaip sakoma, reikia gyventi iš to, ką sutaupęs. Šitas butas išmokėtas, nėra paskolų nei procentų, todėl jame gyvename be papildomų išlaidų – jų dabar tikrai nesinorėtų. Namus pakrantėje nusipirkau 2008 metais – nuo tada vis atvažiuojame. Smagu: pereini gatvę – vandenynas.

Butas – trijų kambarių, bet vietos gana, nes namuose mažai ir būni. Rytą išeini, grįžti vakare, o dieną labai daug laiko praleidi lauke, kur visada geras oras. Vaikai – taip pat: rytą nuvežam į darželį, vakare pasiimam, porą valandų pažaidžia ir – miegoti. O kai gyveni šiaurėje – Švedijoje ar Lietuvoje, namuose neretai leidi kone visą dieną. Čia kitaip – pakrantė, baseinas. Jis – beveik namuose: gyvename šešioliktame aukšte, liftu tereikia į penktą nusileisti ir – atvirame baseine. Labai patogu. Vaikai kartais pusnuogiai nulekia, pasimaudo ir – atgal.

Kaip Majamyje jaučiasi vaikai? Juk Švedijoje jau lankė darželį, o čia – kita kalba, tvarka.

Iš pradžių visko buvo, bet dabar į darželį labai nori. Kadangi už viską moki pinigus (gaunu atskiras sąskaitas ne tik už maitinimą, bet ir už žaislus, kuriuos nuperka, taip pat – papildomas muzikos pamokas, sporto treniruotes), su vaikais čia labai užsiima. Vienai auklėtojai jų tenka mažiau nei Europoje, ji su kiekvienu vaiku dirba, todėl maniškiai, pastebiu, per ne visą pusmetį Amerikoje labai paaugo visomis prasmėmis. Ypač – intelektualiai.

Dvynės jau mokosi rašyti, puikiai ranka popieriuje suraito savo vardus, supranta daugybę dalykų, kurie vyksta aplinkui. Visi trys gerai šneka angliškai, tebekalba švediškai ir jau pramoko ispaniškai – Majamyje visuomet gyveno labai daug žmonių iš Lotynų Amerikos. Mūsų darželį lanko atvykėliai ir iš Lietuvos, ir iš Kolumbijos, Brazilijos, Rusijos. Buvimas su skirtingais vaikais labai augina ir brandina, o Švedijoje jų grupėje buvo vien švedai.

Švedijoje darželis nemokamas. Tai – labai gerai, tačiau, manau, kai valstybė moka už mokslą, rezultatas būna atitinkamas. Nei auklėtojos, nei mokytojai tada nejaučia tokios atsakomybės už vaikus, jų išsilavinimą, kaip dirbdami privačiose įstaigose. Švedijoje už daug ką mokėti nereikia, bet pats pragyvenimas brangesnis, mokesčiai didesni. Turiu galimybę ten dirbti treneriu, bet tada darbui reikėtų atiduoti labai daug, nebematyčiau, kaip auga mano vaikai.

Visi trys lanko tą pačią grupę?

Ne – dvynės juk vyresnės. Amerikoje riba, pagal kurią į amžiaus grupes skirstomi vaikai, yra rugsėjo pirmoji. Pavyzdžiui, mano dukroms jau ketveri, bet jos gimusios rugsėjo 3-iąją, užtat turi eiti į vieną grupę su trimečiais. Tas pats bus ir mokykloje – į pirmą klasę eis ne šešerių, kaip kiti, o jau beveik septynerių.
Dvynės visur pritampa greičiau, nes juk visada jos – dviese. O Marliukas iki šiol kartais paverkia. Jis toks lepesnis – juk mažiausias.

Sesutės vis dar tokios skirtingos?

Lilly tebėra aktyvesnė, labiau padykusi, o Liv – mūsų princesė. Bet ji šeimoje protingiausia – na, bent jau iš vaikų, visada visko prisigalvoja. Kartą nuvažiavau su jomis abiem į prekybos centrą, ėjome pro auskarų parduotuvę. Lilly paprašė nupirkti vienus jai. Paaiškinau, kad tam reikia pirmiausia pradurti ausis. Ji susikaupė, atsisėdo į specialią kėdę. Čia priėjo Liv ir sako: „Žinai, kad tau ausyje liks skylė? Žinai, kad skaudės?“ Lilly ryžtingai: „Ne, neskaudės“, bet kai vėrė auskarą, kad pradėjo rėkti... O Liv jai patenkinta: „Ar nesakiau?!“ Žinau, kad ir ji labai nori auskarų, bet sumąstė, kad kol kas skausmo bijo. Ketina prasidurti ausis, kai sukaks penkeri.
Nuvažiavome pačiužinėti. Lilly sau čiuožia smagi, o Liv pastovėjo ant ledo: „Man labai sunku.“ Aiškiai pagalvojo: o jei pargrius?

Ir pats su vaikais pačiūžas apsiaunate?

Žinoma, juk reikia juos prižiūrėti, prilaikyti. Kartais apima keistas jausmas, pamiršti, kad jie tokie maži, nori, kad būtų užsispyrę, sportiški, lengvai nepasiduotų, stengtųsi ką nors pasiekti gyvenime. Juolab kad abu tėvai – sportininkai. Marliukas, manau, turi sportui reikiamus genus. Jam patinka ir kamuolį spardyti, ir ledo ritulio lazda mušti. Kai grįžome su sesėmis iš čiuožyklos, labai verkė, kad jo nepasiėmėm. Bet juk jis per mažas. Kai aš pradėjau čiuožinėti, man buvo jau aštuoneri.

Vaikai vis dar vakarais prašo ne griežtesnės mamos, o gerojo tėčio pasakos?

Kadangi mama dabar mažiau keliauja darbo reikalais po pasaulį, tad dėmesio prireikia tai jos, tai mano. Anksčiau, kai ji ištisai dirbdavo, vaikams reikėdavo tik manęs – „Tėėėti! Kur tėtis?“
Kai ateina laikas migdyti, atsigulu greta lovyčių ant žemės, surandu savo „iPhone“ kokią nors dainą – jau žinau, kas kuriam patinka. Marliukas tuomet kyla iš lovos: „Tėveli, ką darai? Ateik su manim pagulėti.“ Vaikams patinka, kai migdau aš. Mama pasakytų griežtai, viskas būtų aišku, o aš pagal jų komandas lakstau...

Kaip bėga jūsų su Lisa dienos Majamyje?

Lisa: Aš – labai bendraujanti, man reikia žmonių, tad su vaikais dažnai einame į muziejus, zoologijos sodą, naujas žaidimų aikšteles. Nerealus jausmas su jais kasdien patirti ką nors naujo, matyti pasaulį jų akimis.
Tikrasis mano laikas – ankstyvi rytai. Keliuosi apie pusę šešių (Darius su vaikais prabunda maždaug septintą), tada bute – ramybė, kuri čia būna taip retai. Galiu prisėsti ant sofos, gerti arbatą ir žiūrėti, kaip teka saulė. Tai man suteikia energijos ir jėgų visai dienai. Esu labai laiminga, kad gyvenu čia ir taip.

Darius: Mano laikas čia lekia kažkaip labai greitai – ne kaip Švedijoje, kur sėdėdavau vos ne visą dieną vienoje vietoje. Pusę devynių išvežu vaikus, tada – sportuoju, truputį treniruojuosi, čiuožinėju, reikia į reabilitaciją po neseniai patirtos operacijos – vis dar didžiojo sporto pasekmės. Visą laiką kur nors važiuoju, per šešis mėnesius neseniai į pliažą pagaliau nuėjau. Čia turistai prie jūros vaikšto, o mes, vietiniai, taip retai išsiruošiame. Nors perbėgti per pliažą gerai... Neseniai man padarė organizmo tyrimą – viskas kaip ir puikiai, bet trūksta vitamino D. Tarsi saulės Majamyje trūktų!

Sveikata labai skųstis negaliu. Bet po keturiasdešimties jau viskas pamažu byra. Su žmona laikėmės sulčių detoksikacinės dietos. Aš ištempiau tik tris dienas, o ji – beveik tris savaites pravarė. Numečiau septynis kilogramus, Lisa – dvylika. Ta dieta – viena sveikata, nes gauni daug visokių vitaminų. Tą supranti, bet vis vien labai sunku ištverti – esame pratę valgyti vakarais. O dar čia, Amerikoje, per televiziją reklamos visokios su maistu susijusios... Beveik maistą ir terodo. Atsidarai šaldytuvą, pažiūri, uždarai. Mačiau filmą, kaip australas mašina važiavo per visą Ameriką ir gėrė tik sultis. Numetė trisdešimt kilogramų per keturiasdešimt tris dienas. Bet paskui turėjo valgyti visko po truputį, daugiausia – daržoves. Norėčiau kada ką nors panašaus pamėginti. Bet čia jau ne dieta, o švarus gyvenimo būdas. Mes įpratę ir mėsos, ir bulvių suvalgyti.

Tas irgi apsunkina dietą. Jie valgo vakarienę, o mes įpratome po jų kas liko sunaikinti. Kai ištvėręs tris dienas su sultimis atidariau burną, valgiau visą dieną.
Šiaip mano gyvenimas yra labai geras. Amerikoje turiu daug draugų – juk su nedidelėmis pertraukomis jau dvidešimt metų čia gyvenu. Nuvažiuoju į Niujorką, pažaidžiame ledo ritulį su veteranais, nueiname į restoranus skaniai pavalgyti, pasikalbėti – reikia kartais pailsėti nuo vaikų. Neseniai su Dainiumi Zubrumi buvome susitikę.

Kaip laikosi jūsų vyresnėlė Elizabeth?

Puikiai. Ji gyvena penkios minutės kelio nuo manęs. Labai myli mažuosius vaikus, bet yra truputį egoistiška – juk viena išaugo, todėl nori daugiau dėmesio sau, o čia su mažiais sunku varžytis. Vakar paėmiau vaikus iš darželio, pažaidžiau su jais porą valandų, suguldžiau, skambina Lizi, kad parvežčiau ją iš mokyklos – iki vėlumos žiūrėjo sporto varžybas. Parvežiau, o ji: „Tėveli, kaip manai, kiek pinigų man gali duoti savaitgaliui?“ Sakiau: „Imk, prašau, dvidešimt dolerių.“ O jai jau kreditinės kortelės norisi – juk paauglė su savo poreikiais. Užaugo graži ir didelė – mano ūgio dabar, kokio metro aštuoniasdešimties. Ir mažieji vaikai nuostabūs. Tiesiog tėtis – juvelyras (juokiasi).

Planas turėti dar vieną atžalą nenurašytas?

Marley dar reikėtų brolio. Nors kai Lisai kalbu apie dar vieną vaiką – juk galėtume ir jį užauginti, – ji kartoja, kad išprotėjau. Dukros – nuostabios, bet reikėtų sūnaus, o, jaučiu, gimtų dar viena mergytė. Myliu visus savo vaikus vienodai, bet pastebiu, kad Marley, nors ir tokį mažių, vis traukia prie manęs. Jis nori kartu pažaisti, prisėsti šalia, kai per televizorių žiūriu sporto varžybas.

Gal dėl dar vieno vaiko Lisą įkalbėsiu. O kol kas ji visa panirusi į savo kompaniją – šiai puikiai sekasi. Mūsų drabužius dėvi Švedijos princesės, kelių Holivudo žvaigždžių vaikai – jų nuotraukos buvo žurnaluose su nuoroda, jog tai – LIVLY kūriniai. Kartelę Lisa iškėlusi aukštai. LIVLY drabužių ir aksesuarų galima rasti didelėse universalinėse parduotuvėse Švedijoje, Stokholme butikas yra centre greta „Gucci“, „Louis Vuitton“. Bandysime siūti drabužius viename fabrike Kaune, gal turėsime parduotuvę ir Lietuvoje. O į kitus kraštus drabužėliai toliau keliaus internetu. Smagu, kad jai sekasi, nors finansinė grąža iš šio verslo ateina nelabai greitai, reikia daug investuoti. Kol kas stengiuosi, kiek galiu, padėti Lisai ir auginti vaikus, nors nutolti nuo ledo ritulio labai neišeina – norisi dar šį tą Lietuvoje nuveikti, išjudinti...

Lisa, kaip pavyksta tiek dirbti, kartu – būti gera žmona, mama?

Tai tikrai sunku. Noriu visose srityse siekti tobulumo – būti geriausia šeimai, draugams. Bet gyvenime kažką tenka ir aukoti. Dar iki gimstant vaikams su Dariumi sutarėme, kad, jam baigus ledo ritulininko karjerą, savosios imsiuosi aš: nesu tipinė namų šeimininkė, man reikia būti nepriklausomai, turėti ir kurti kažką savo. Žinoma, tuo, ką sukuriu, man gera dalytis su savo vyru. Iš pradžių Dariui gal buvo sunkoka suprasti tą mano veržimąsi dirbti pačiai, nepriklausyti tik nuo jo, bet jis mokėjo tapti pačiu geriausiu, supratingiausiu partneriu. Be jo tikrai nebūčiau tapusi tokia verslininke, kokia esu šiandien. Darius laiko visus keturis namų kampus, kai išvykstu, vaikai prie jo nepaprastai prisirišę. Ir man toks šeimos modelis labai labai patinka!