Darius Radzevičius nuo darbų ilsisi Šventojoje: „Čia atvykus užplūsta sentimentai“

Kas jus, vilnietį, sieja su Šventosios pajūrio kurortu?

Pirmiausia sentimentai, nostalgiški prisiminimai. Šventoji jau daugybę metų yra mūsų šeimos pamėgta vieta. O viskas prasidėjo labai seniai, dar mano vaikystėje.

Kadangi nuo mažens dainavau chore „Ąžuoliukas“, o jis kiekvieną vasarą Šventojoje organizuodavo stovyklas, taip nutiko, jog čia praleidau ne tik dalį vaikystės, bet ir paauglystės, vėliau ir studentavimo metų.

Ten pradėjau karjerą kaip prarastas choristas, vėliau pakilau iki vyresniųjų vadovų, galiausiai baigiau kaip gydytojas (juokiasi). Per visą šį laiką įsikvėpiau Šventosios pajūrio, kopų... Rodos, šiandien net jų kvapą atpažįstu.

Nuosavus namus čia turite jau ne vienus metus?

Taip, gimus dukrai, su žmona nutarėme įsigyti dar vieną būstą. Vieningai sutarėme, kad jis turėtų būti kur nors prie jūros. Taigi jau prieš trylika metų įsigijome namus Šventojoje.

Iš tiesų jie tapo antraisiais mūsų namais. Čia važinėjame visi – ir mes, ir močiutės su seneliais. Buvo toks metas, kai Šventojoje praleisdavome visas didžiąsias šventes.

Kaip atrodo jūsų gyvenimas pajūryje? Ką veikiate laisvalaikiu? Gal žvejojate?

Ne, nesu žvejys, tačiau mėgstu fotografuoti. Per visą šį laiką esu sukaupęs nemenką kraštovaizdžio archyvą.

Ką veikiu? Manau, kaip ir visi žmonės, – kad ir kas būtum, gyveni įprastu ritmu: važiuoji į parduotuvę, perki maistą, gaminiesi vakarienę.

Skirtumas tik tas, kad namuose Vilniuje nėra jūros, o čia ją visuomet jauti esant šalia. Gali atsidaryti langą ir miegoti, girdėdamas jos ošimą.

Mūsų namai yra naujosios Šventosios dalyje, visai netoli dviračių tako, todėl čia būdami labai daug važinėjamės. Kartais visi važiuojame į Palangos pusę, o kartais aš vienas minu dviračiu į Būtingę.

Man patinka keltis anksti kad ir sezono metu ir kokią 5–6 valandą ryte pervažiuoti visą miegantį Šventosios miestelį.

Taip pat mėgstu pasivaikščioti pakrante – net nesvarbu, koks oras. Čia yra mano mėgstama vieta – senasis molas, kurį patinka fotografuoti skirtingu metų laiku įvairiais rakursais.

Kaip tik prieš kelias savaites, kai čia lankiausi, atslinko baisi liūtis. Žinote, ką? Buvo smagu! Kaip sakau, geriausi kadrai man visuomet pavyksta blogu oru (juokiasi).

Galiausiai yra dalis mano draugų, kurie, kaip ir aš, čia įsigijo antrus namus, ir mes dažnai susitinkame, bendraujame. Tai irgi svarbi laisvalaikio dalis.

Visgi ar tolimesnės kelionės į pajūrį neprailgsta?

Tikrai ne kartą yra buvę, kai važiuoji ir galvoji – ach, kaip tingisi!.. Visgi šioks toks atstumas yra – apie 300 kilometrų.

Tačiau visuomet po tokių savaitgalių grįžę į Vilnių sakydavome: mes tingėjome važiuoti, bet kaip smagu ten buvo! Ir visai nesvarbu, kiek laiko būni – vos kelias dienas ar visą savaitę.

Kažkada svarstėme, kodėl ten nuvykus mums visuomet būna taip gera – ar šviečia saulė, ar sninga, ar lyja. Supratome vieną dalyką – nuvykę į Šventąją, patenkame į ramybės oazę. Tai yra vieta, kur niekada nedirbi, ir tokią poilsio erdvę turėti yra didelė vertybė.

Tie, kas nuo savojo būsto slenksčio nori plaukti į baltijos jūrą, svajonę gali įgyvendinti įsigiję apartamentus “Šventosios vartai”.

Kvartalas plėtojamas nedideliame pusiasalyje, apsuptame Šventosios upės, jūros ir kopų. Tai ne tik mažaaukščiai namai su vaizdais į pakrantę, kojas skalaujančiomis upės žiotimis, bet ir atsinaujinančia prieplauka, kurioje virs visas bendruomenės gyvenimas. Tai tarsi nuosavas jūsų atradimų uostas!

Daugiau informacijos ieškokite čia: www.sventosiosvartai.lt