Darius Tolušis: „Balio salą per porą metų užkimš egzotikos ieškantys lietuviai“

Pirmą kartą su kuprine ant pečių ir naujo verslo idėja galvoje jis išskrido į Indiją. Buvo 2007-ieji, ieškantys nušvitimo, dvasingumo, tariamos ramybės ir egzotikos dėl Indijos dar nėjo iš proto. Užtat sklandančių mitų buvo apstu: nešvara, nepakenčiamas kvapas, godūs lupikautojai, įkyrūs kišenvagiai.

„Neradau nieko panašaus“, – prisimena kelionių agentūros „Voyage Voyage“ savininkas. Grįžęs Darius iškart pradėjo ieškoti žmonių, kurie norėtų Indiją pamatyti jo akimis. Tokių atsirado trys. „Nuostabu, kad jie išvis patikėjo manimi – jaunu vaikinu, kviečiančiu važiuoti nežinia kur ir nežinia kaip“, – juokiasi.

Pirmoji kelionė buvo sėkminga, gandas apie ją pasklido iš lūpų į lūpas, Dariui kuprinę krautis tekdavo vis dažniau. Keliautojus į Nepalą ir Tibetą lydėdavo pats. Drauge kopdavo į kalnus, drauge važiuodavo tūkstantį kilometrų iš Katmandu į Tibeto sostinę Lasą. „Parodydavau daugiau nei kiti ir tai, kas buvo įdomu pačiam“, – sako ir priduria jau seniai kelionių vadovu nebedirbantis. Tiesa, savo sugalvotą maršrutą visada tikrina pats. „Bet kas gali suorganizuoti kelionę, – šypteli. – Klausimas tik, kokia ji bus.“

Kiekviena išvyka – siurprizas

„Darius turi nerealų sugebėjimą daiktus matyti moterų akimis, – išduoda šalia sėdinti verslininko širdies draugė, renginių organizatorė Erika Purauskytė (33). – Balio saloje užėjome į vieną prabangią vilą. Man viskas joje gražu, viskas patinka, o Darius išėjęs sako: „Viskas blogai, vonios kambaryje plaukų džiovintuvo nebuvo!“

„Esu smulkmeniškas, gal netgi per daug kartais, – neprieštarauja Darius. – Žinau, kad moterims labai svarbu švara, užtat visada apžiūriu vonios kambarį. Būna, po tokios apžiūros iškart atsisveikinu su viešbučio vadybininku, o viešbučio grožis ar išskirtinumas man tampa nebeįdomus.“

Erika ir Darius drauge – tik gerą pusmetį. „Tai buvo atsitiktinė maloni pažintis“, – juokiasi Darius ir pasakoja Eriką sutikęs... Balio saloje per Kalėdas. Su bendrais pažįstamais švęsti Naujųjų metų tuomet atvykusi, dabar pasakoja, kad juos sutiko ne su bičiuliais, o su Dariumi. Ir ne Balio saloje, o Gilyje. „Nuo pirmos pažinties dienos jis mane sužavėjo begaliniu smalsumu, nebuvau sutikusi žmogaus, kuris taip domėtųsi aplinka, naujais žmonėmis ir kultūromis. Ir kuris taip degtų tuo, ką daro. Iš Dariaus mokausi polėkio ir sugebėjimo rimtus dalykus organizuoti taip lengvai, tarsi žaistų. Be to, pasirodė, kad abu esame užkietėję grupių „Depeche Mode“ ir „Foje“ gerbėjai“, – juokiasi.

Nuostabaus grožio saloje prasidėjusi draugystė tęsėsi Vilniuje, tačiau ir po pusės metų bendrą ateitį jiedu modeliuoja labai atsargiai, gal kad abu – po nutrūkusių ilgalaikių santykių. „Mes labai daug dirbame...“ – ištaria Darius, o Erika priduria, kad žavu susitikti kažkur tarp Honkongo ir Londono. Dariui fantazijos netrūksta – kiekviena jų išvyka tampa siurprizu: „Darius mane pakvietė į Tailandą. Žinojau, kad pabūsime Bankoke, paskui senoviniu laivu plaukiosime po Mekongo deltą.

Viešbutyje išsikroviau daiktus, susikabinau gražiai ant pakabų, išsidėliojau kremukus, o vakare jis man lyg tarp kitko sako: „Erika, žinai, ryt anksti išskrendame į vieną uždarą salą, turiu ten pagyventi viename viešbutyje.“ Ir ką? Mano daiktai greituoju būdu atsiduria lagaminuose, o mes patys – kosmoso grožio Kokosų saloje, įspūdingoje viloje su vaizdais, kuriuos matant kaskart kvapą užgniauždavo. Nuo pirmos mūsų pažinties savaitės, jei su Dariumi kur nors eini, niekada nežinai, kaip viskas baigsis. Įsivaizduokite, užsisakau paprastą skrydį į Šri Lanką, o jis staiga virsta verslo klasės skrydžiu pirmyn ir atgal.“

Pažinties pradžioje Darius Erikai atsiuntė dėžutę, iš jos per dieną ji turėdavo ištraukti po septynis lapelius. Juose buvo surašyti komplimentai, bendri prisiminimai, o labiausiai patikusį jis paprašė išsiųsti žinute. „Tais rytais atsibusdavau be žadintuvo, – prisimena Erika, – jausdavausi arti jo, nors iš tiesų mus skyrė dešimt tūkstančių kilometrų.“

Dabar namai – Balio sala

Tie kilometrai niekur neišnykę. Erika gyvena ir dirba Vilniuje, Darius savo biurą įkūręs Balio saloje. Čia gimsta nauja verslo idėja – verslininkas remontuoja neseniai įsigytą vilą ir nori paversti prabangia, stilinga poilsio vieta su ajurvedos bei jogos centrais.

„Būna, Darius Balyje gyvena Lietuvos laiku, o aš Lietuvoje – Balio. Esu vyturys, anksčiau mėgdavau keltis penktą ar šeštą ryto ir padirbėti, dabar apie darbą ankstyvais rytais galvoti nebeišeina“, – šypsosi Erika.

Į Balio salą ji gali bet kada nuskristi, tačiau persikelti ten visam laikui nenorėtų. Moteris puikiai supranta, kad sala Dariui – tik dar viena stotelė begalinėse klajonėse. Kažkada nuspėjęs, kad Indija taps madinga, įžvelgęs būsimą Gruzijos populiarumą, Darius neabejoja, kad Balio salą per dvejus metus užkimš egzotikos ieškantys lietuviai. Dar viena ramybės jam neduodanti šalis – Pietų Afrika. Ką tik grįžęs iš ten jis drąsiai teigia, kad mitai apie pavojus Afrikoje – gerokai perdėti.

Prisijaukinti naują šalį, rasti artimą vietą joje keliautojui niekada nebuvo sunku. „Svarbiausia – žmonės, – tikina. – Tik per juos iš tiesų galima pažinti kitos šalies kultūrą ir papročius. Man patinka bendrauti, aš greitai susipažįstu su vietiniais. Neseniai Kolumbijoje kalbėjausi su šalies prezidentu, o po keleto valandų jau kalbinau gatvės prekeivį. Patikėkit, žmonės jaučia, jei esi nuoširdus.“ „Jis – visų taksistų draugas... – nepiktai pasišaipo Erika. – Tai Vilniuje – verslininkas, o Pietryčių Azijoje – amžinas klajūnas, kuriam pasaulis pilnas atradimų.“

Ekonomikos studijos Dariui išėjo į naudą. Ir tuomet, kai kūrė kelionių agentūrą, ir dabar, kai nusprendė imtis naujo savo verslo projekto Balyje. „Tokios idėjos gimsta ne per naktį, kurdamas agentūrą aš daug skaičiavau, ilgai galvojau, dabar irgi planavau, rinkausi – Šri Lanka ar Balis“, – sako ir prisipažįsta, kad pačios geriausios idėjos jį aplanko rytais, gaivinančiame duše.

„Negaliu pasakyti, kad kiekvienas rytas prasideda tas mintis užsirašant, tačiau vanduo, matyt, turi stebuklingų galių tai, kas svarbu, ištraukti iš galvos“, – šypteli.

Kol naujoji vila remontuojama, Darius gyvena nuomojamoje. Čia jį aplanko bičiuliai arba bičiulių draugai iš Lietuvos, čia įkurtas ir agentūros vadovo biuras. „Atėjo laikas, kai visiškai galiu pasitikėti žmonėmis, su kuriais dirbu“, – tikina, kad vadovauti iš taip toli visai nesunku. Na, gal šiek tiek buvo... pradžioje, kai reikėjo visus kompanijos reikalus perduoti generaliniam direktoriui. „Kažkodėl maniau, kad niekas kitas geriau už mane darbų nepadarys“, – prisipažįsta ir priduria, kad nuo svarbiausių, strateginių kompanijos sprendimų nėra nusišalinęs.

Po intensyvių kelionių, susitikimų Darius ramybės ieško dvasiniuose centruose. Tačiau ne tuose madinguose, kur galima sutikti knygos „Valgyk, melskis ir mylėk“ tipo moterų, bet iš tiesų apgaubtuose ramybės ir tylos. Šiemet netikėti potyriai laukė viename Lietuvos vienuolyne, ten jis keturioms dienoms pasinėrė į visišką tylą: „Kai mane nuvedė į vienvietę celę, norėjau apsisukti ir važiuoti lauk. Tikrai nelengva ištverti vienuolyno ritmą – penktą ryto keliesi, malda, giesmės. Jei nori pasikalbėti su kitais atvykėliais, privalai prašyti brolių leidimo. Pratylėjau keturias dienas, grįžęs galvojau, kad žmonės kai kada ramybės ieško pasaulio krašte, o ją galima rasti visai čia pat, už šimto kilometrų, ir tai nieko nekainuoja.“

Kitą dieną po interviu Darius išskrido į Varšuvą, paskui – Londonas, iš ten – Pietų Afrika. Po verslo susitikimų ir turizmo parodų – dviejų savaičių poilsis Šri Lankoje, tada – skrydis į Balį. „Pietryčių Azija – mano regionas, – prasitaria. – Balyje negyvenčiau, bet didieji miestai mane žavi. Labai gerai save įsivaizduoju kokiame nors Honkongo ar Singapūro dangoraižyje.“