Daug dėmesio labdarai skirianti Inga Budrienė pasijuto apgauta

Dosni kaunietė neslepia – ne visada gražūs poelgiai teikia džiaugsmo. Atvirkščiai – neretai pasitaiko, jog aukotojai pasijunta apgauti prašančiųjų paramos.

„Tai nutiko. Ir ne kartą. Suabejojęs paramos prasmingumu privalai būti atidesnis ir įvertinti, ar tikrai padedi tam, kam iš tiesų reikia“, - sakė I. Budrienė.

Šiandien ji kartu su Generolo P. Plechavičiaus kadetų licėjaus, kuriame mokosi ir jos sūnus Kernius, auklėtiniais viešėjo Kauno vaikų reabilitacijos ligoninėje „Lopšelis“. Čia yra ir kūdikių namų skyrius – jame pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Budrių jau ilgą laiką globojamas, biologinių tėvelių netekęs Mantas.

„Kūdikių namai tuštėja ir tai – puiki žinia. Į susitikimą su Kalėdų seneliu šįkart atvyko tik 11 vaikučių. Su vyru pasišnekame, kad kai Lietuvoje nebeliks vaikų namų, ieškosime kitų, kam labai trūksta dėmesio bei paramos“, - sakė I. Budrienė.

Vakar ji dovanėlių atvežė į Vilijampolės socialinės globos namus. Čia dar vasarą už per labdaros renginį, vykusį svetingumo komplekse „Monte Pacis“, surinktas lėšas pagerinta vaikų žaidimų aikštelė, nupirkti dviračiai, žaislai.

„Tuomet paramos akciją iniciavo Jolanta Sadauskienė ir Indra Ramanauskienė. Aš prie jų prisijungiau. Kai nupirkome visus daiktus, kurių mūsų prašė, liko šiek tiek lėšų, už kurias dabar nusprendėme išpildyti 42 globos namų auklėtinių iki 18 metų svajones“, - pasakojo pašnekovė.

Labiausiai laukiantieji dovanų norėjo naujos sportinės avalynės ir aprangos. Kai kurie troško MP3 grotuvų ar žaislų.

Inga Budrienė sako kiekvieną mėnesį sulaukianti besitikinčiųjų pagalbos prašymų. Kartais, išvydus asmenis, kurie pasakoja, jog jiems reikia paramos, tenka nusivilti.

Verslininkė pasakojo prieš maždaug savaitę socialiniuose tinkluose sulaukusi asmeninės žinutės, kurioje išdėstyta, jog lėšų stokojanti šeima neturės ką padėti ant šventinio vaišių stalo. I. Budrienę, sutikusią ištiesti pagalbos ranką, pirmiausia nustebino tai, jog besikreipusi moteris pareiškė maisto atvyksianti ne prieš Kalėdas, o jau sekančią dieną. Į aukotojos klausimą – „kodėl“ buvo atsakyta, kad valgio stinga ne tik per šventes, bet ir kasdien.

„Mūsų restorano darbuotojos pasakojo, jog maistą pasiėmė moteris, vilkėjusi natūralius kailinius ir beveik visus savo pirštus papuošusi auksiniais žiedais. Nežinau... Gal tai buvo kokia tos sunkiai besiverčiančios šeimos globėja, bet man tikrai suskaudo širdį – nejaugi žmonės taip moka nesąžiningai naudotis kitais?“, - stebėjosi I. Budrienė.

Ji prisiminė ir istoriją, kuomet darbingo amžiaus moteris prašė jai padėti pingais. Budriai Pakaunės gyventojai pasiūlė pagalbinės darbą.

„Būtume ją įdarbinę, bet... jau po pirmos restorane praleistos dienos moteris pas mus daugiau nebepasirodė. Nors jau pirmąją dieną jai paaukojome ir maisto, ir grynųjų“, - pasakojo pašnekovė.

I.Budrienė patikino – nesėkmingos istorijos jos nuo paramos vaikams ir neįgaliesiems neatbaido, o tiesiog verčia kruopščiau įvertinti besikreipiančiuosius.