Daugkartinis dviračių čempionas V.Lašinis: kiekvienas savo gyvenime turime išsrėbti po...mėšlo kibirą

– Venantai, kokia buvo ta vėlyvoji tavo karjeros pradžia? Kodėl savo gyvenimo kelyje pasirinkai būtent dviračių sportą?

Augau nesportuojančių žmonių šeimoje, sportas niekada nebuvo mano pagrindinis arkliukas, tiesiog kartas nuo karto pasivažinėdavau dviračiu, šiek tiek lankiau lengvąją atletiką. Niekada neturėjau minties sportuoti profesionaliai.

Kartą pamačiau filmą apie dviračių sportą „American Fliers“ ir užsikabinau, ėmiau daugiau važinėtis. Taip patiko, kad užsimaniau lankyti dviračių sportą. Tačiau tuo metu Panevėžyje nemoterų dviračių sporto klubo nebuvo, tad teko skambinti į mergaičių klubą ir klausti, ar pavyktų sportuoti ten. Taip būdamas 13-os metų prisijungiau prie Loretos Zopelienės treniruojamos mergaičių grupės, buvau vienintelis vaikinas tarp jų. Taip gana vėlai pagal amžių ir neįprastai pagal aplinkybes prasidėjo mano kaip dviratininko kelias.

– Kaip pats sakai, pradžia buvo kiek neįprasta, kaip dviratininkas ėmei sportuoti pakankamai vėlai. Kaip tau pavyko prasimušti į profesionalų sportą?

Vėliau teko treniruotis jau ir vaikinų grupėse. Esu sportavęs tikriausiai su visais Panevėžio treneriais – buvau kaip pamestinukas (šypsosi). Tada išvykau studijuoti į Vilnių ir čia prisijungiau prie dabartinio „Energus“ dviratininkų komandos trenerio Deivido Vileniškio anuomet treniruotų dviratininkų. Patekęs į D.Vileniškio komandą „Staki–Baltik vairas“ tarsi atsispyriau nuo tramplino į profesionalųjį sportą.

Tuo metu Lietuvoje dviratininkams tarp 18 ir 23 metų nebuvo sąlygų profesionaliai sportuoti: nebuvo tarpinės grandies tarp mėgėjų ar jaunių ir elito, vyresnių profesionalų. Taigi norėdamas stipresnio postūmio jaunas dviratininkas turėdavo vykti į užsienį. Tačiau D.Vileniškio komanda buvo mano galimybė toliau sportuoti ir tobulėti.

Čia motyvavo pati komanda, jos stipri, konkurencinga aplinka padėjo tobulėti. Būdamas komandos dalimi įgyji vidinės motyvacijos kas rytą atsikelti, treniruotis, eiti į priekį, galvoti, kaip rytoj tapti dar geresne savęs versija. „Staki–Baltik vairo“ komandoje buvo įvairaus amžiaus sportininkų, vyresnieji įprastai paprotindavo jaunesniuosius, priversdavo galvoti savo galva, iš jų kasdien galėdavau mokytis.

Skirtingai nei daugelis dviratininkų savo karjeroje turėjau itin daug trenerių ir kiekvienas iš jų leido mokytis, davė daugybę skirtingų patirčių. Vis dėlto, esu išskirtinai dėkingas Deividui už tą košę, kurios jis man įkrėtė: jis leido suprasti, kad kiekvienas savo gyvenime turime po...mėšlo kibirą, kurį turime išsrėbti, kad ką nors pasiektume. To nepadarius – nieko nebus. Privalai tinkamai maitintis, minti tamsiais vakarais, per pūgą ar nepakeliamą karštį, ankstų rytą, kai kiti miega, ar rasti jėgų važiuoti vakare po sunkių darbų. Tik tada ateina rezultatai. Niekas už tai, kad esi talentingas, medalių nekabina.

– Tau kaip sportininkui veikiausiai yra tekę patirti tiek sėkmių, tiek nesėkmių. Kurios iš jų labiau skatina eiti į priekį?

Motyvuoja tiek sėkmės, tiek nesėkmės. Ant podiumo užlipęs ten pabūni vos vieną ar dvi minutes. Po to turi nulipti ir vėl pradėti dirbti, kad vėl įrodytum, jog esi geriausias, ir vėl patektum ant pakylos.

Judėti į priekį užveda laimėjimų akimirkos, kuriomis džiaugiamės su visa komanda, taip pat žiūrovų palaikymas – tarptautinėse varžybose susirenka tūkstantinės minios pozityviai nusiteikusių žmonių. Mindamas sunkiausius kilometrus ir matydamas tą minią jauti pulsuojant adrenaliną, per visą kūną bėgančius šiurpuliukus. Minios šūksniai iš tiesų suteikia sparnus ir tampa lengviau pakilti į bet kokį kalną. Tas akimirkas norisi vėl ir vėl patirti.

Tačiau tokios nesėkmės, kokią patyriau Maroko ture, taip pat skatina judėti pirmyn. Pamenu, nors buvau patyręs traumą, tačiau turėjau startuoti. Važiuodamas du kartus griuvau taip dar apsunkindamas savo savijautą mėlynėmis ir skausmais. Galiausiai būklė buvo tokia, kad net negalėjau pats pavalgyti, važiuodamas iš kišenės išsitraukti maisto – kiti dviratininkai man padėjo. Tada supratau, kiek daug galiu iškęsti, kiek valios turiu, kiek daug dar galiu pasiekti.

Kiekvienas pats susikuriame motyvaciją. Nėra taip, kad motyvaciją, tarsi kokį gabalą pyrago, atneša, padeda ir ji veikia. Neveikia ir primygtinis sportininko tempimas, skatinimas sportuoti. Ne, turi pats suprasti, kas tave motyvuoja.

– Turi darbą, šeimą ir dar aktyviai sportuoji. Kaip viską spėji?

Jei trumpai: griežta disciplina ir savimotyvacija. O jei plačiau, esu praktiškai vienintelis iš šiuo metu aktyviai veikiančių sportininkų profesionalų, kurie būtų pabaigę dienines studijas ir dar tuo metu dirbę. Visu etatu dirbu tarptautinėje kompanijoje, kurioje darbo kokybei keliami aukščiausi reikalavimai, taigi tik atsakingai sudėliota darbotvarkė ir griežtas jos laikymasis leidžia tiek visko suspėti ir visa tai atlikti kokybiškai.

Buvo tokių etapų gyvenime, kai keldavausi 6 val., laiką planuodamas pusvalandžio blokeliais dirbdavau, studijuodavau, treniruodavausi ir 22 val. eidavau miegoti. Skrolinti laiko neturėdavau. Žinodavau, ką turiu suspėti, kiek laiko turiu miegoti, kad kitą dieną vėl turėčiau jėgų toliau vykdyti savo planus. Kiekvienam galiu patvirtinti: viskas yra įmanoma. Tereikia tobulinti laiko planavimo įgūdžius.

Jei iš tiesų ko nors nori, turi išsikelti realius, pamatuojamus tikslus, susidaryti planą, kaip juos pasiekti. Tarkime, jei išsikeli tikslą tapti Lietuvos čempionu, iš karto turi susiplanuoti, kiek laiko to sieksi, kiek valandų per dieną skirsi treniruotėms ir kt. Taip, yra tokių įgimtų savybių kaip lyderystė, bet rezultatai ateina tik planuojant ir vykdant.

– Užsiminei apie tikslus. Kaip tik tokius teko kelti drauge su naujai suformuota „Energus“ komanda dar šių metų pradžioje. Kaip jauteisi tada ir kokios nuotaikos šiandien?

Kai tik pradėjome burtis į komandą, kilo klausimai: „kam to reikia, koks tikslas, vėl metai ir viskas?“ Bet komandos įkūrėjas Povilas Šidlauskas mus nustebino sakydamas, kad turime planą bent penkeriems metams į priekį – tai buvo vienas didžiausių skirtumų nuo kitų komandų, kuriose yra tekę važiuoti.

Prieš šį, pirmąjį, savo sezoną išsikėlėme aiškius ir pamatuojamus tikslus bei juos pasiekėme, o daugelį net viršijome. Tai rodo, kad komandos potencialas yra net didesnis nei tikėtasi. Taigi, dabar galime dar drąsiau pasvajoti. Tereikia dar daugiau visos komandos darbo, pastangų ir, žinoma, finansų.

– Lietuva jau ne tik krepšinio, bet ir plaukimo šalis, o praeitos olimpinės žaidynės sukėlė ir susidomėjimo breiku bangą. Sakei, kad esi praktikavęs lengvąją atletiką, tad kaip galėtum apibūdinti, kuo išskirtinis yra mažiau lietuviams pažįstamas dviračių sportas?

Dviračių sportas – techninė sporto šaka, susidedanti iš labai daug elementų. Tas, kuris stipriausias, nebūtinai šiandien laimės. Lemtingas gali būti sportinio inventoriaus pasirinkimas, varžybų strategijos nesilaikymas, sportininko sudėjimas, trasos pobūdis ir kt. Koks bebūtum stiprus, savo padarytos klaidos be komandos pagalbos greičiausiai neištaisysi.

Žinoma, dažnai koją pakišti gali oro sąlygos ar kitų komandų susimokymas prieš tavo komandą. Kita vertus, dviračių sporte gali pasisekti net ir ne taip gerai pasiruošusiems dviratininkams, jei aplinkybės pakrypsta tam tikra jam naudinga linkme.

Vis dėlto, kaip minėjau, svarbiausios pergalės dedamosios yra: disciplina, atkaklus darbas, kokybiškas pasirengimas ir komandos strategijos vykdymas bei komandos narių tarpusavio palaikymas. Tik veikiant išvien ir darant 150 proc. tiek, kiek gali, pergalė yra pasiekiama. Žinoma, gera infrastruktūra, leidžianti sportininkams tobulėti, yra ne paskutinėje vietoje. Tik investuodami į visą dviračių sporto aplinką (dviračių takus, sportininkų rengimo vietas ir kt.) galime tikėtis itin aukštų rezultatų, kurie garsintų Lietuvos vardą pasaulyje.

Be to, dviračiai yra viena iš nedaugelio sporto šakų, kuomet tiesiog kelyje gali minti su pasaulinio lygio žvaigždėmis. Juk, tarkime, krepšinyje šiaip sau neišbėgsi pamėtyti kamuolio į aikštelę su NBA žvaigždėmis, o mindamas dviračiu gali tiesiog gatvėje pasilabinti, pabendrauti net ir su žymiausiais dviratininkais. Pradėjęs minti tampi tikslų, rezultatų siekiančios, komandiškos bendruomenės dalimi.

– Kaip manai, kokia ateitis laukia dviračių sporto Lietuvoje? Kodėl jaunas žmogus turėtų rinktis būtent dviračius?

Per pastaruosius 10 metų dviračių sportas pasikeitė: varžybos tapo intensyvesnės, techniškesnės nei anksčiau, sportininkams keliami kiti reikalavimai. Dviračių sportas Europoje sparčiai populiarėja, daugelyje pasaulio šalių ši sporto šaka patenka tarp populiariausių, daugėja varžybose dalyvaujančių komandų, o tai kelia dviračių sporto lygį.

Kaip rodo užsienio šalių patirtis, dviračių sporto perspektyvos – aukštos. Žinoma, kaip ir visose sporto šakose pažanga ir rezultatai priklauso nuo įdėto darbo. Dviračių sportas yra ištvermės sportas, tad tų rezultatų siekti tenka ilgiau. Tapti pasaulinio lygio dviratininku tikrai įmanoma, jei tik pakankamai daug dirbi. Štai, pavyzdžiui, Aivarui Mikučiui yra 22 metai ir jis jau važiuoja aukščiausio lygio varžybose, yra Šveicarijos „Tudor Pro Cycling Team“ komandos narys.

Tačiau dviratis nėra tik profesionalams ir vis daugiau žmonių Lietuvoje tą supranta – šalyje auga dviračių mėgėjų būrys. Pastaraisiais metais žmonės atrado, kiek laisvės judėti, pažinti suteikia dviratis. Pakanka prasiminti Neries pakrante vakare ir pamatai, kiek daug atsirado keliaujančių į darbą dviračiu, leidžiančių laisvą laiką ar sportuojančių. Kai daugėja mėgėjiškai važinėjančių, besidominčių dviračiais žmonių, auga ir profesionalų būrys.

Tad nors šiuo metu investicijos į šį sportą yra vangios, tikiu, kad netrukus sulauksime daugiau palaikymo, nes tai viena sparčiausiai augančių sporto bendruomenių Lietuvoje. Prekių ženklų matomumas, kuomet dviratininkai ištisus metus praleidžia keliuose treniruodamiesi, yra didžiulis – juos pastebi šimtai pėsčiųjų ir vairuotojų. Esama oficialių skaičiavimų, kad tokiu būdu informacija įsisavinama itin gerai, jos sklaida – milžiniška, jau nekalbant apie kitas mūsų komandos tikrai profesionaliai sukuriamas vertes komunikacijoje.