Davidas Shepherdas: laukinės gamtos tapytojas ir gynėjas, kolekcionuojantis garvežius

Davido Shepherdo (g. 1931 m.) tapyba išties konservatyvoka. Britų, o ir platesniame dailės kontekste ji atrodo kaip muziejinė iškasena, atėjusi iš XIX amžiaus, kai vieni jau bandė švaistytis teptukais, o kiti dar knebinėjo realizmą.

Shepherdo animalistika būtent tokia: iš dalies impresionistinė, iš dalies – kaip fotografijoje. Bet pats dailininkas ją vertina. Jo minčių galima paskaityti Shepherdo autorinėse knygose „A Brush with Steam“, „The Man and His Paintings“, „An Artist in Conservation“, o pirmiausia – bestseleriu tapusioje „The Man Who Loves Giants“. 

Shepherdui daug kas atleistina, nes jis daro gerus darbus ir turi neprastą humoro jausmą. Pacituosime vieną dailininko istoriją, kuri atspindi ir jo tapybai keliamus reikalavimus, ir patį autorių: „Tapiau liūtą su dviem liūtėmis; pastarųjų niekaip negalėjau įveikti. Mečiau darbą ir drobę nukišau į palėpę. Kartą sulaukiau svečio iš Amerikos, kuris labai norėjo kokio nors mano paveikslo ir dėl kainos nesiderėjo. Suradau tą liūtų šeimynėlę, iškirpau iš drobės vidurio pavykusį liūtą, suvyniojau į ritinį ir įteikiau svečiui – šis neapsakomai džiaugėsi. Taigi jei kas nors pageidautų to, kas liko, – paveikslo su pora liūčių ir skyle, – labai prašom.“   

Šiaip jau tapyba – ne vienintelis dailininko darbas. Jis ne tik tapo liūtus ir dramblius – jis juos gina. Shepherdo vaikiška aistra laukinei gamtai ilgainiui virto rimta veikla ir jo vardu pavadintu fondu, kuris samdo žmones, kovojančius su brakonieriais, steigia žvėrių rezervatus, platina edukacines programas ir visaip kitaip bando gelbėti gyvūnus. Tarkim, kartą fondas pirko žemės ir joje apgyvendino beveik išnykusius juoduosius raganosius: pirmą kartą po keliasdešimties metų šių storulių niekas nebešaudys. 

Shepherdas nė negalvojo būti tapytoju. Kone nuo vystyklų svajojo, kaip kokiame nors egzotiškame krašte dirbs jėgeriu – saugos paukščius ir žvėris. Iškart po mokyklos jis patraukė į Keniją, šventai įsitikinęs, kad jo paslaugų ten laukia, nesulaukia. Tačiau vietos valdžia kažkodėl neapsidžiaugė britu ir parodė jam duris: anot Shepherdo, per tris sekundes sužlugdė gyvenimą.

Tėvas įkalbėjo sūnų stoti į dailės mokyklą, ir vaikis nunešė ten savo tapytą paukštį. Profesoriai liūdnai palingavo galvas ir pasakė, kad Davidas eitų namo.

Grįžęs namo be skatiko Davidas ilgai mąstė, ką veikti: būti tapytoju ar sėsti prie autobuso vairo. Pirmoji versija buvo ne iš piršto laužta: kai mokykloje vaikams teko rinktis, žaisti regbį ar lankyti tapybos klasę, Davidas užsirašė į pastarąją, – nutarė, kad ten bus šilčiau, švariau ir niekas nesispardys. Taigi, jis žinojo, už kurio galo imti teptuką, bet perspektyva vairuoti autobusą atrodė patrauklesnė.

Be to, buvo dar vienas momentas. Tėvas įkalbėjo sūnų stoti į dailės mokyklą, ir vaikis nunešė ten savo tapytą paukštį. Profesoriai liūdnai palingavo galvas ir pasakė, kad Davidas eitų namo.

Vis dėlto, tapti vairuotoju Shepherdui nepavyko. Visiškai atsitiktinai jis buvo supažindintas su tapytoju Robinu Goodwinu, kuris, niekada neėmęs mokinių, staiga sutiko dėstyti Davidui. Treji metai Goodwino studijoje buvo baisūs: su ašaromis, durų trankymais ir nelaimingo mokinio priesaikomis, kad daugiau ten kojos nekels. Tačiau jaunojo Shepherdo kančios nenuėjo veltui: jis išmoko tapyti ir taip įsijautė, kad nesustoja ligi šiol.

Dailininko karjerą Shepherdas pradėjo tapydamas lėktuvus – karo metais jų prisižiūrėjo virš Londono. Bet vaikystės įspūdžiai kiek pablanko, ir Davidas įsiprašė į Hitrou oro uostą. Čia gudrus jaunuolis ne tik tapė, bet ir prievarta visiems bruko savo paveikslus, kol vietos valdžia susiprato jam atlyginti: ėmė duoti oficialių užsakymų. Negana to, likimas iškrėtė nuostabų pokštą. 1960 m. Shepherdui buvo pasiūlyta Karališkųjų oro pajėgų sąskaita nuskristi į Keniją – tiesiog šiaip sau. Toje kelionėje prie jo priėjo vienas lakūnas: „Klausyk, kodėl tu vis tapai lėktuvus? Mums nuo jų ir taip bloga. Gal galėtum bent kartą nutapyti, pavyzdžiui, dramblį?“

Shepherdas šiam pilotui turėtų mokėti procentus nuo savo paveikslų. Už pirmąjį dramblį jis gavo vos 25 svarus sterlingų, tačiau su lėktuvais buvo baigta visiems laikams. Tas skrydis buvo lemtingas dar vienu atžvilgiu. Kenijoje Shepherdas pamatė šiurpų vaizdą: užnuodyto vandens lomą, o greta jos – pustrečio šimto negyvų zebrų. Sukrėstas Davidas dar nežinojo, ko imsis, bet mintyse pažadėjo, kad pagal išgales atlygins žmonių niekšybes.   

Paveikslo „Išmintingas senas dramblys“ reprodukcija tapo bestseleriu ir neregėtai pakėlė paties dailininko akcijas: atidarius parodą jo kūriniai būdavo išperkami nepraėjus nė 20 minučių.

Drambliai jam atnešė laimę. Jau po poros metų paveikslo „Išmintingas senas dramblys“ reprodukcija tapo bestseleriu ir neregėtai pakėlė paties dailininko akcijas: atidarius parodą jo kūriniai būdavo išperkami nepraėjus nė 20 minučių. Kitos reprodukcijos irgi neužsigulėdavo parduotuvėse. Kai Shepherdas nutarė atsidėkoti Karališkosioms oro pajėgoms ir nutapė bombonešį („1943 m. žiema. Kažkur Anglijoje“), jo atspaudai atnešė 96 000 svarų sterlingų; pinigai buvo iškilmingai įteikti dailininko geradariams.

Davidas tapo garsenybe, jo šlovė ėmė dominti net karališkąsias personas. Karalienė motina Elžbieta panoro Shepherdo portreto (ta proga jis „Harrods“ nusipirko siaubingai brangias kelnes ir, tapydamas karalienę, visą laiką valė teptuką į šlaunį), o Nyderlandų princas Bernhardas jam pakišo idėją įsteigti savo vardu pavadintą gamtosaugos fondą. Shepherdas taip ir padarė. Nuo to laiko dalis jo honorarų už paveikslus, knygas, serialus apie laukinę gamtą ir edukacines programas buvo pervedama į fondą. Šiandien gyvūnų apsaugai paaukota suma turėtų būti arti 4 milijonų svarų sterlingų.

Savęs Shepherdas irgi neskriaudė. Pinigais nesišvaistė, bet pasidavė vienai mažai silpnybei – ėmė kolekcionuoti pačius tikriausius senus garvežius (ir, žinoma, juos tapyti). Pirmuosius gavo iš „Britų geležinkelių“: sužinojęs, kad šie nori atsikratyti senienų, pasisiūlė jas nupirkti. Tai buvo 140 tonų sveriantis „Juodasis princas“ ir 137 tonas – „Žaliasis riteris“. Vėliau dailininkas ėmė po visą pasaulį ieškoti, kas dar nemėgsta istorinių iškasenų. Vienas radinys net užfiksuotas filme.

Shepherdas organizavo aukcioną, už jame surinktas lėšas nupirko sraigtasparnį ir jį padovanojo Zambijos vyriausybei, kurią gerbė už kovą su brakonieriais. O sujaudintas Zambijos prezidentas dailininkui padovanojo anglišką garvežį. Apie šio kelionę į gimtinę ir buvo susuktas filmas.

Aišku, garvežiams reikia vietos. Daug metų Shepherdas gyveno XVI a. sodyboje Saryje, vėliau persikėlė į XIV a. valdas Vakarų Sasekse. Dailininkas buvo taip pamėgęs senąją savo studiją, įkurtą istoriniame tvarte, kad jį išardė, sužymėjo kiekvieną akmenėlį ir perstatė jau prie naujų namų. O gyvenamojo namo virtuvę ir studiją sujungė požeminiu tuneliu... Visoms vyro iniciatyvoms ir išdaigoms pritaria jo žmona Avril; ji net neprieštaravo, kai sutuoktinis jos vardu praminė vieną garvežį.

Gražią ir beveik šventą Avril Shepherdas sutiko dar tada, kai malėsi oro uoste (o ji ten dirbo sekretore), ir nuo to laiko dailininkas turėjo pagrindą tvirtinti, kad jis – laimingiausias pasaulyje žmogus. Pora užaugino keturias dukras, turi būrį anūkų, ir visi aktyviai dalyvauja fondo veikloje.

Shepherdas ketina gyventi 150 metų, nes dar turi daug darbo. Sveikata – nekokia, bet humoro neprarandantis senukas pasišaipo net šia tema. Sako, kai spauda paskelbia, kad tapytojas susirgo prostatos vėžiu, visi strimgalviais puola ieškoti jo paveikslų ir moka kaip bepročiai, nes galvoja, kad nupirks paskutinį...

Shepherdas nebekeliauja, dūsauja, kad nebegali tapyti dramblių ir tigrų, bet nė neketina rymoti prie savo istorinio židinio. „Jeigu norite mane numarinti, išvežkite į Bahamas ir palikite paplūdimyje po palme su buteliu džino ir toniko. Tai toks beprasmis laiko gaišimas. Kiekvieną Dievo duotą valandą reikia praleisti naudingai.“