Debiutinį vaizdo klipą nufilmavusi Monika Liu: „Dabar mėgaujuosi savo mažais žingsniais“

Šiuo metu Monika Liu gyvena tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos – muzikuoja ir čia, ir Londone. Baigė muzikos mokslus Bostone, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Į Lietuvos muzikos sceną lipa it šviežio vėjo gūsio atlydėta, su kitokiu požiūriu, patirtimi, supratimu. 

Žmonės.lt Monika Liu davė išskirtinį interviu apie netrukus pasirodysiantį debiutinį vaizdo klipą, karjerą ir kūrybą.

Debiutinį klipą „atidavėte“ dainai „Journey to the Moon“. Kodėl šiai?

Kiekvieną savo dainą lengvai galėčiau perteikti vizualiai. Man nė nereikia galvoti, kaip – kiekviena jų turi pakankamai dramatiškumo, istorijos. Galima ir klipus, ir filmus kurti... Tačiau kadangi viskas vyksta vasarą, o ši daina – labai vasariška, lengva ir šilta, ją sugalvojau ir iliustruoti. Ši daina skiriasi nuo kitų trijų mano EP „I Am“ skambančių dainų. Tiek skambesiu, tiek instrumentais. Pirmiausia klipą sukūriau jai, o po to ateis laikas ir kitoms. 

Apie ką tas klipas?

Visas mano EP „I Am“ pristatymas buvo smarkiai susijęs su vizualika – piešiniais, projekcijomis. Šis klipas savo tekstūra, spalvomis ir bus labai panašus į tai, ką matėte mano piešiniuose. Klipe parodau savo veidą, jame yra mano piešinių detalės. Tai – pagrindiniai dalykai. 

Klipas nufilmuotas Londone, kartu su dviem rimtais vaizdo menininkais. Jie daug kam daro klipus, yra labai profesionalūs. Jie mano geri draugai ir labai norėjo prisidėti prie klipo kūrimo. Jiems patinka tai, ką aš darau. 

Esate sakiusi, kad kurdama dainas iškart įsivaizduojate, kokie būtų jų vaizdo klipai. Ar sutampa pirminė jūsų dainos „Journey to the Moon“ klipo idėja su rezultatu?

Tai tikrai nėra tai, ką įsivaizdavau kurdama dainą. Paprasčiausiai neturiu tokio biudžeto, kokio reikėtų toms vizijoms įgyvendinti. Visgi nenoriu išduoti, kokios buvo pirminės idėjos, – galbūt jas kada vėliau įgyvendinsiu. Nors rezultate klipas atrodo gana paprastas, jis atspindi mane ir tai, ką aš darau, taip pat spalvas, kurias turiu, kuriomis „taškausi“ su savo muzika. Klipas skirtas prisistatyti. 

Esate mačiusi pasaulio – Bostone, vėliau Londone praleidote ne vienerius metus, kur susipažinote su tikrai sunkiasvoriais muzikos profesionalais. Kiti, rodos, viską padarytų, jog tokie žmonės paverstų juos tarptautinėmis žvaigždėmis. O jūs?

Žinote, atrodo, kad tokie dalykai labai lengvai vyksta... O iš tiesų jie vyksta labai sudėtingai. Kiekviena sėkmės istorija yra visiškai unikali, nutinka dėl daugelio aplinkybių. Negalvoju apie tai. Tiesiog dirbu su tais žmonėmis, su kuriais dirbti man malonu, lengva, o kurti – įdomu. 

Ypač man patinka Londone. Ten sutinki labai daug skirtingų atlikėjų, prodiuserių, kitų... Ten nėra kažkokių kanonų, žyminčių, kas yra gerai, kas blogai. O Lietuvoje tai šiek tiek jaučiasi... Londone niekas nenori tavęs „užparinti“, niekam nerūpi, ar tai, ką darai, yra teisingai. Todėl man ten ir patinka – man svarbus pats procesas. 

Labiausiai noriu daryti tai, kas man patinka, įgyvendinti idėjas, kurių turiu daug. Negalvoju apie tarptautinę karjerą. Mąstyti reikia realiai... Galima, aišku, įsivaizduoti, kad jei gali būt žvaigždė Klaipėdoj, tai ir visam pasauly gali. Bet aš taip negalvoju. Dabar mėgaujuosi savo mažais žingsniais – EP, klipas, antras EP... Kur visa tai nuves, nežinau. 

O pasiklysti nebaisu?

Esu daug klydusi, daug suklydusi. Nebebijau... Muzikoje negali būti blogo paklydimo. Gali nežinoti, kur nuklysi, bet tik tiek... Niekada nežinai, kas bus. Nestabilumas, nežinia būna sunkūs, bet tai duoda adrenalino.

Panardžius muzikos pasaulyje už Atlanto, po to – Didžiojoje Britanijoje, lietuviškasis galėtų atrodyti kaip bala. 

Lietuva tada atrodo maža... Čia nėra stiprių dainų kūrimo tradicijų, todėl taip ir yra. Taip, „Ten Walls“ buvo sugriovęs sienas... Gaila, kad taip viskas išėjo. 

Manau, kad norint išgarsėti pasaulyje reikia „turėti“ žmonių užsienyje, kurie galėtų padėti. Ten, kur yra didysis muzikos verslas, dideli pinigai ir dideli žmonės, turi padėti nusigauti kiti. Nemanau, kad lietuviams tai įmanoma padaryti savarankiškai. 

Su tokiu CV galėtumėte vaikščioti aukštai iškėlusi galvą, užrietusi nosį, tačiau priešingai – atrodote labai kukli. Kaip jums pavyksta?

Tikrai tvirtai stoviu ant žemės. Būtų kvaila man vaikščioti pakelta nosimi... Nežinau, ką reikia padaryti, kad galėtum jaustis Dievu žemėje. Man kvailai atrodo tie, kurie čia, Lietuvoje, šitaip vaikšto. 

Nuvažiuoju į Angliją, vaikštau po tikrai garsias įrašų studijas – nemažai rašau kitiems atlikėjams... Ateini, matai garsius prodiuserius, kurie tokie paprasti, draugiški... Sako štai, ką tik Edas Sheeranas čia buvo, ir nieko tokio. O grįžti į Lietuvą ir atrodo, kad tai čia visos tikrosios Adelės, Whitney Houston ir kiti. 

Žinote, tie, kurie išgelbėja kitiems gyvybes, yra kuklūs, nekelia nosių. Matyt, dėmesys kažką padaro žmonėms... Nors nemanau, kad aš kukli – esu normali. Tik jei tą nosį užkelčiau, labai norėčiau, kad draugai pasakytų: „Monika, gal tu čia nebespangaliok jau.“

Jūsų kuriama muzika skiriasi nuo tos, kokią dažniausiai siūlo lietuviai. Ar pati sau čia derate?

Negalvoju apie tai. Atvažiuoju į Lietuvą trumpam. Pristačiau, pavyzdžiui, EP, pabuvau dvi dienas, ir atgal į Londoną. Gaunu laiškų nuo įvairių žmonių. Jie rašo, kad jiems patinka mano muzika, kad atranda joje save... Man tai labai svarbu, tokie nepažįstamųjų laiškai reiškia daug. Visgi mano muzika dar tikrai nėra populiari. Tačiau tai nėra avangardas, „undergroundas“. Tai normali popmuzika.