Deimantė Guobytė mergvakarį atšventė JAV: „Vis dar gyvenu ta savaite“

Kodėl susituokti nusprendėte pirmiau, o tik po to atšvęsti mergvakarį ir bernvakarį?

Visų pirma su Luku išsirinkome vestuvių datą, išdalinome pakvietimus į mūsų šventę, o tada su draugėmis pradėjome juokais kalbėti apie mergvakarį.

Daug pasaulio esu mačiusi, todėl jos iš karto galvojo, kad mane nustebinti bus sunku. Išsirinkome ypatingais vakarėliais pagarsėjusį Las Vegasą. Mano draugės mane labai gerai pažįsta, žino, kad nemėgstu karščio, tad mergvakario datą suderino su dar viena švente – mano gimtadieniu.

Mūsų su Luku susirašymas įvyko per mums svarbią datą – tai buvo mūsų sužadėtuvių metinės. Kai myli ir esi užtikrintas, tai koks skirtumas kada švęsi mergvakarį? Juk vis tiek žinai, kad nieko blogo per jį neveiksi. Vedybinis statusas nepakeitė mūsų įsipareigojimų vienas kitam, bet prisipažinsiu, kad buvo gera keliauti su draugėmis žinant, kad jau esu Luko žmona.

Smagu, kad Lukas tuo pačiu metu šventė bernvakarį su savo draugais Odesoje. Vis pasidalindavome juokingais kadrais su juo.

Dabar, po visų linksmybių, turime pakankamai laiko viską iki galo susiruošti didžiosioms mūsų vestuvėms vasarą.

Kokia gi buvo savaitė, praleista Amerikoje?

Ji buvo viena geriausių mano gyvenime. Tokių atostogų dar nebuvau turėjusi. Visas laikas buvo vien tik troškimų pildymas: jei nori miegoti, tai ir miegi, jei nori degintis, tai ir deginiesi, jei nori pasivaikščiot po miestą, tai vaikštai. Viską sugebėjome suderinti.

Nepaisant to, kad mergvakarį šventėme visą savaitę, negaliu pamiršti, kaip ypatingai jaučiausi per savo gimtadienį. Jis truko taip pat ilgiau nei vieną dieną. Neįsivaizduoju, iš kur visos draugės turėjo tiek idėjų mane stebinti. Nepamiršiu to visą savo gyvenimą. Ši kelionė mus labai suartino.

Koks buvo jūsų maršrutas?

Išskridome iš Vilniaus į Niujorką, kur praleidome vieną vakarą. Draugės liko sužavėtos miesto grožiu, pastatų didingumu, šviesų margumu ir žmonių gausa. Pirmą vakarą buvome pavargusios nuo ilgos kelionės, tad ilgai neužtrukome. Be to, ryte laukė penkių valandų skrydis į Las Vegasą.

Vienu didžiausių iššūkių tapo laiko skirtumas. Jis tikrai jautėsi, bet gerai nuotaikai ir puikiai kompanija nėra jokių kliūčių. Taigi, penktadienį pakilome į Las Vegasą. Skrydžio metu išgirdau piloto raginimą atsistoti. Kai atsistojau, jis mane pasveikino su mergvakariu. Gavome dovanų vyno ir keleivių plojimus. Tada suvokiau, kad neįsivaizduoju, kiek dar staigmenų manęs laukia.

Atskridusios į Las Vegasą likome sužavėtos oro uostu, šiluma ir mūsų išsirinktu viešbučiu „Wynn“. Nesame buvusios gražesniame. Kiekvienas viešbučio kampas išpuoselėtas, jame gausu gėlių, prabangos, dideli ir prabangūs kambariai. Į šį viešbutį sulėkė visos mano draugės iš įvairių pasaulio kraštų. Žinoma, buvo tokių, kurios negalėjo atvykti, bet jos mane nustebino staigmenomis į kambarį: šampanu su užkandžiais, gimtadienio tortu ryte į lovą.

Pirmąjį vakarą gavau didžiausią dovaną – visų panelių susivienijimą. Pasipuošėme chalatais; ant manojo buvo užrašyta „I said yaaas“, o ant jų buvo užrašai „We said Vegas“. Visos turėjome specialiu užsakymu pasiūtas kepuraites su išsiuvinėtu deimantu – mūsų komanda buvo „Diamond squad“.

Neįsivaizduoju, kaip jos viską taip apgalvojo, pradedant nuo pakvietimo su „Vogue“ žurnalu, baigiant atvirukais ir lipdukais su mūsų inicialais. Kiekvieną vakarą mane nustebindavo užsakyti barmenų pasirodymai, tortai, dainos. Pripažįstu, tiek daug dėmesio nesitikėjau. Grįžusios į Niujorką vis dar šventėme mano gimtadienį.

Las Vegasas – nuodėmių miestas. Ar nekilo ištekėjusiai damai nederamų pagundų?

Nuodėmes galima daryti ir šventame mieste, čia jau nuo žmogaus priklauso. Šiame nuostabiame mieste mes buvome itin saugios: vakarėlių metu sėdėdavome prie VIP staliukų su apsauga, niekur nevaikščiojome po vieną. Džiaugiuosi, kad neturime paslapčių, kurių viešumo bijotume. Jokių pagundų nemačiau ir nejaučiau, nes net geriausiomis akimirkomis pagalvodavau, kaip pasiilgau Luko.

Kokias pramogas išbandei? Kokių užduočių draugės tau prigalvojo?

Man labai patiko, kad manęs draugės paklausė, ko nenorėčiau mergvakaryje, tad to ir nebuvo. Nenorėjau išskirtinio dėmesio, vienodų aprangų, nenorėjau, kad atrodytume iššaukiančiai ar prievartos vaikščioti kažko prašinėjant.

Paskutinę dieną skaičiau nuotakos priesaiką. Ji mane labai palietė, supratau, kad noriu visas šias drauges išsaugoti visą savo gyvenimą. Didžiausios pramogos man buvo prabangios vakarienės, klubai, limuzinas. Visada jaučiausi svarbi, ypatinga.

Per mergvakarius įprasta nuotaką apdovanoti. Galbūt ir tu gavai kokių nors dovanėlių?

Pati didžiausia dovana buvo ta, kad visos surinkome taip toli ir nuostabiai praleidome laiką. Joms liksiu dėkinga visą gyvenimą. Pats gražiausias dalykas – mačiau jas visas laimingas. Ar gali būti geriau? Tikrai ne! Mes karts nuo karto pajuokaudavome: „Reikia įsignybti, kad suvoktume, jog tai realybė.“

Be viso to gimtadienio rytą dovanų gavau video sveikinimą nuo draugų Lietuvoje. Taip pat gavau planšetę, kuri turi elektroninio rėmelio programą – visos panelės ten gali sukelti nuotraukas, kurias rodys mano namuose. Man net ašara ištrykšta užmetus akį į jas. Vis dar gyvenu ta savaite.