Deimantės Kazėnaitės egzotiška kelionė į Libaną: susipažino su mylimojo Nicolo šeima

Deimantė vyko ne tik atostogauti, bet ir susipažinti su mylimojo Nicolo šeima – jis gimė ir augo Prancūzijoje, tačiau tėtis kilęs iš Libano ir prieš kelerius metus grįžo į gimtinę. Atlaisvinti keliavimo ribojimai buvo puiki proga aplankyti nematytą šalį ir pabendrauti su širdies draugo artimaisiais. 

Turbūt daugeliui iš karto kyla klausimas: keliauti po Libaną dabar saugu? Deimantė sako, kad ši šalis ne tik turistams, bet ir vietos gyventojams nuolat pažeria nemalonių staigmenų, tačiau nedraudžiama čia vykti, o vietoje būdamas jautiesi ramiai. Pora daugiausia laiko praleido Beirute – sostinė sparčiai atstatoma po galybės sprogimų, nors ekonominė ir politinė šalies padėtis nėra gera.

„Sostinėje kyla nauji pastatai, tvarkomos gatvės, bet dar daug kur matyti griuvėsių, suniokotų pastatų. Galvotum, kad šalis apimta kone didžiausios per savo gyvavimą krizės, visuomenėje nėra vidurinės klasės – tik turtingi arba vargšai, visi vaikšto nusiminę, neturi pinigų ir ore tiesiog tvyro liūdesys, – nieko panašaus. Libaniečiai moka linksmintis ir šypsotis visais gyvenimo atvejais, nes toks jų mentalitetas. Gana vakarietiškame Beirute verda gyvenimas, barai ir restoranai pilni žmonių ir smagių pramogų, sostinė seniai garsėja vienais geriausių vakarėlių“, – pasakoja Deimantė.

Pora aplankė kone visas gražiausias šalies kurortines vietas – išskirtinės architektūros Batrūną ir vieną seniausių pasaulio miestų Tyrą.

„Pastarajame įsikūrėme net keliuose viešbučiuose. Labiausiai įsiminė prie pat unikalaus jūros kranto ant dviejų tūkstančių metų senumo bunkerio pastatyti butikiniai viešbučiai „Dar Alma“ ir „Dar Camelia“. Šiame mieste gyvena daug musulmonų, todėl net viešbučio paplūdimyje neišsirengsi kiek nori. Čia aprangą rinkausi santūresnę negu Beirute ar Batrūne, kur jaunimas gerokai laisviau elgiasi ir rengiasi.

Vėliau vykome į jaukų kalnų viešbutuką, iš kurio atsiveria pasakiški kalnų vaizdai. Kai pagalvoji, keista, kad vos prieš kiek daugiau nei mėnesį ten dar buvo sniego, o dabar plieskia saulė ir mes deginamės prie baseino. Libane karantinas nebaisus dėl gamtos įvairovės – yra ir pajūris, ir slidinėjimo kurortai, tad net užsidarius sienoms čia yra ką veikti“, – neišdildomais įspūdžiais dalijasi vizažistė.

Batrūne Deimantė ir Nicolas ketino likti ilgėliau, tačiau nerado laisvo viešbučio kambario. Juos užėmė ne svečiai iš užsienio, o keliaujantys vietiniai. Tai kiek stebina žinant, kad vietos gyventojams čia viskas brangu, o atvykėliams – visai pigu. Ištaigingame restorane už užkandžius, karštuosius patiekalus, desertus ir gėrimus pora sumokėjo vos penkiasdešimt JAV dolerių, o ikikriziniu laikotarpiu tai būtų kainavę gerokai per du šimtus.

Šalis puikiai tinka turizmui dar ir dėl to, kad daugelis libaniečių moka ne tik arabų, bet ir anglų bei prancūzų kalbas ir bendraudami dažnai įterpia visų trijų kalbų žodžius. „Ir vaikai, ir vyresni – kone visi pasiruošę su tavimi bendrauti arba angliškai, arba prancūziškai“, – pasakoja.

Deimantė prisimena ir kelis kuriozus. Atvažiavę į degalinę galėjo įsipilti vos dešimt litrų degalų. Teko skubiai ieškoti kitos vietos gauti benzino, o tai, pasirodo, nelengva užduotis. Kitą sykį niekaip nerado kur išsikeisti dolerių į Libano svarus. „Daug bardako, bet ne mažiau ir žavesio. Gyventojai – labai geranoriški, miestuose daug stilingų ir gražių žmonių, restoranėlių, kuriuose yra gomurį glostančio maisto.“

Deimantė nemažai vakarieniavo ir pietavo restoranuose, tačiau su tradicine šalies virtuve geriausiai ją supažindino Nicolo giminaičiai. Močiutė suruošdavo tokius pietus, kad nuo stalo pakilti galėdavai tik vakare. Šeimos tradicijos Libane labai stiprios, visi artimai bendrauja, vieni kitus lanko ir palaiko, maisto kultas – viso to dalis.

„Ko tik neragavau: ir išskirtinių mėsos patiekalų, įdarytų daržovių, dar neskanautų varškės desertų. Nors kai kurie valgiai gana sunkiai virškinami, libaniečių virtuvėje gausu daržovių, todėl vegetarai čia irgi gali rasti ko užsigeidę. Iki patiekiant pagrindinį patiekalą įprastai suvalgoma galybė užkandžių, todėl ne visada lengva viską įveikti. Ir pabandyk atsisakyti! Čia kaip ir pas mūsų lietuves močiutes – jeigu nesuvalgysi, ką padėjo po nosimi, gero nelauk“, – juokiasi Deimantė.

Europiečiams Libane daug kas neįprasta, norint prisijaukinti kitokią kultūrą, reikėtų pagyventi ilgiau, tačiau pora jau žino, kad čia vėl vyks netrukus – rugpjūtį. Paskutinį vasaros mėnesį daugeliui prasideda atostogos ir į šalį bent kuriam laikui grįžta ją palikę gyventojai. Tokiu metų laiku oro temperatūra čia šokteli kone iki keturiasdešimties laipsnių karščio, tačiau kalnuose būna dešimčia laipsnių vėsiau. „Šį kraštą noriu dar labiau pažinti“, – sako D.Kazėnaitė.

Fotogalerija: