Deimantų namų įkūrėja Dana Ribas: „Gyvenimą matau pro rožinius akinius“

Tačiau Izraelyje gyvenančios ir didžiausiai pasaulio deimantų biržai priklausančios verslininkės gyvenimo istorijoje netrūksta ir tamsių atspalvių.

Pradėkime nuo pradžių – kaip žemaitė Danutė atsirado Izraelyje?

Mano pirmasis vyras buvo Lietuvos žydas. Gyvenome Vilniuje, prekiavome nekilnojamuoju turtu. Po vienuolikos santuokos metų aš jį įkalbinau keltis į Izraelį, kai 2000-aisiais nuo vėžio mirė mano sesuo. Mes buvome labai artimos. Supratau, jog turiu ką nors keisti, kad bent kiek pamirščiau širdgėlą.

Tačiau po trijų mėnesių vyras grįžo į Lietuvą, paaiškėjo, kad ne tik dėl verslo reikalų... Mūsų santuoka iširo. Aš likau nepažįstamoje šalyje viena su dviem mažais vaikais: Alonui buvo dešimt, Patrikui – penkeri.

Daug kas klausė, kodėl negrįžau į Lietuvą. Man tai būtų buvęs pralaimėjimas. Turėjau didelių planų sau ir sūnums, norėjau judėti pirmyn, o ne susidūrusi su pirmomis kliūtimis apsisukti ir sliūkinti atgal. Izraelis tapo šalimi, kur skausmą pakeičiau į naują ateitį.

Pradžia buvo be galo sunki, nes neturėjau draugų, trūko pinigų. Supratau, kad turiu staigiai išmokti hebrajų kalbos. Visi namai buvo apklijuoti popieriukais su naujais žodžiais. Po kelių mėnesių jau galėjau susikalbėti su vietiniais ir pradėjau ieškotis darbo. Mane priėmė į didžiulę grožio priemonių ir vaistų parduotuvę, aš buvau atsakinga už „Chanel“! Netrukus į tą parduotuvę atėjo vienas žmogus ir pakeitė mano gyvenimą. Jis užsuko vaistų, o praeidamas pastebėjo mane.

Susipažinome ne iš karto: kol jis pirko, aš baigiau darbą ir išėjau namo, tad jam teko grįžti dar kelis kartus ir pasistengti mane įtikinti nueiti į pirmąjį pasimatymą. Tuo metu labai daug dirbau, laisvą laiką norėjau leisti su vaikais, o ne pasimatymuose. Tačiau pamažu pradėjome draugauti ir išbuvome kartu penkerius metus. Deimantų pasaulyje jis buvo labai svarbus žmogus. Jo sėkmė įkvėpė ir mane mokytis gemologijos, nors jam tai ir nepatiko: jis nesuprato, kodėl apskritai turėčiau dirbti, juolab siekti karjeros! Aš buvau užsispyrusi, vis tiek baigiau gemologijos mokslus ir pradėjau dirbti jo kompanijoje, kuri yra viena didžiausių Izraelyje. Mikroskopu tikrindavau deimantus, nustatydavau jų kokybę, siųsdavau šlifuoti, kad taptų aukščiausio lygio brangakmeniais. Tai, kuo vėliau virs iškasta deimanto žaliava, kiek karatų svers brangakmenis ir kokia bus jo vertė, daugiausia priklauso nuo gemologo profesionalumo. Tai – labai atsakingas darbas. Nušlifuotus deimantus siųsdavau į geriausią pasaulyje laboratoriją, kad jiems išduotų sertifikatus. Pradėjusi nuo smulkesnių akmenukų, greitai perėjau prie darbo tik su pačiais vertingiausiais, didžiausiais briliantais. Man puikiai sekėsi. Kartais tikrindavau net šimtą karatų viršijančius deimantus.

Viskas lyg ir buvo tobula, bet po penkerių metų su tuo žmogumi išsiskyriau, išėjau iš jo kompanijos. Vėl neturėjau beveik nieko. Iš šių santykių man buvo likęs tik leidimas patekti į Izraelio deimantų biržą, o tai buvo galimybė, kurios man pakako. Naujos darbo vietos paieškos buvo labai sunkios, nes visi žinojo, kad esu trečio pagal dydį pasaulyje prekiautojo deimantais buvusi gyvenimo draugė. Tačiau aš visada tikėjau, kad jeigu durys uždarytos, tai dar ne viskas, aš juk galiu pralįsti per langą!

Kodėl ta meilės istorija baigėsi?

To norėjau aš. Jaučiau, kad tai – ne tas žmogus, kuris su manimi eis per ugnį ir vandenį. Su juo visą laiką jaučiausi nesaugi. Mūsų gyvenimas buvo labai gražus: bendravome su įtakingais žmonėmis, keliavome po pasaulį. Tačiau tai buvo ne mano gyvenimas.

Man visada padeda drąsa. Kur mane likimas benublokštų, randu, kaip iš susiklosčiusios situacijos išeiti. Nors tuomet daug kas tik ir laukė, kada palūšiu ir išvažiuosi į Lietuvą, sakydavau, kad aš būsiu Izraelio deimantų biržos narė.

Žinojau, kad ten patekti – be galo sunku, reikia įveikti daug barjerų, nuolatos tikrinama, ar esi patikimas. Juk buvau tik paprasta gemologė, tiesa, viena geriausių Izraelio deimantų biržoje... Kai man pavyko gauti licenciją prekiauti deimantais, vienu žingsneliu priartėjau prie tikslo.

Nors kaip gemologė buvau labai vertinama, bet visada pasikliauju ir nuojauta: pajutau, kad man metas eiti toliau. Investicija į šeimos ateitį tapo mano asmeninis žiedas su trimis deimantais. Nusprendžiau iš jo padaryti tris, o netrukus visus sėkmingai pardaviau ir už gautus pinigus nusipirkusi brangiųjų akmenų vėl kūriau papuošalus. Pasiėmiau paskolą, kad galėčiau dar daugiau investuoti į akmenis. Taip pamažu palikau gemologiją ir pasukau į juvelyriką, gavau dar vieną licenciją, garantuojančią naujos mano veiklos kokybę. Įdėjau daug pastangų, bet deimantų biržoje pavyko atidaryti savo biurą.

Kaip pagaliau tapote lygiateise Izraelio deimantų biržos nare?

Tai – seniausia ir didžiausiai pasaulyje deimantų birža. Jai priklauso apie tris tūkstančius narių. Dvejus metus mane tardė apie praeitį, ketinimus, net buvau tikrinama melo detektoriumi. Turėjau argumentuoti, kokių tikslų čia turiu. Reikėjo garantuoti už savo kapitalą. Jei ten būdama bankrutuočiau – niekada gyvenime nebepatekčiau į jokią pasaulio deimantų biržą. Ir pagaliau didžiulėje erdvėje, per kurią kasdien pereina tūkstančiai deimantų pasaulio žmonių, buvo pakabinta mano nuotrauka. Tris mėnesius, kol ji ten buvo, visi, kas turėjo nusiskundimų dėl manęs, galėjo pranešti. Tada vėl laukė pokalbis su didžiule komisija. Mane turėjo rekomenduoti šeši deimantų biržos nariai, jai priklausantys ne trumpiau nei penkerius metus. Jie pasirašė 150 tūkstančių dolerių garantiją. Prašyti nepažįstamų žmonių, kad už mane laiduotų, buvo be galo sunku, bet tai dariau dėl didžiausio gyvenimo tikslo. Izraelio deimantų biržos nare pagaliau tapau 2010 metais. Beje, mano narystę ten gali paveldėti vienas iš vaikų, kitam teks to siekti pačiam.

Pasiekus karjeros aukštumų atėjo laikas susitvarkyti ir asmeninį gyvenimą?

Sau buvau pasakiusi, kad su vyrais nebeprasidėsiu. Tačiau nuėjusi su sūnumi į draugų restorano atidarymą buvau supažindinta su dabartiniu savo vyru.

Benjaminas Kiryati – buvęs karo lakūnas, garsus Izraelyje, ten jis herojus. Tai daug skausmo, kankinimų, badą išgyvenęs žmogus. Gal dešimt kartų buvo per plauką nuo mirties. Benjaminas du sykius Izraelio prezidento apdovanotas už labdaros projektus. Užauginęs tris savus ir tris svetimus vaikus, dar vieną globoja. Kai buvo Tiberijos miesto meras, pas jį atėjo šešerių metų berniukas ir pasiskundė, kad labai sunkiai gyvena. Nuo to laiko vaikiną, kuriam dabar dvidešimt dveji, Benjaminas globoja. Jį dievina ir mano sūnūs.

Jam deimantai, matyt, nerūpėjo?..

Nerūpi iki šiol. Mudu esame du skirtingi pasauliai. Po trijų pažinties dienų Benjaminas pareiškė, kad būsiu jo žmona. Mudu susituokėme po metų, 2011-aisiais, dabar gyvename Herclijoje – iš šešioliktame aukšte esančio mūsų buto terasos matyti Viduržemio jūra, laukiame, kada įsikursime naujame name, – dar aukščiau ir dar arčiau jūros.

Kai susitikome, jis buvo seniai išsiskyręs ir visiems sakydavo, kad dar sykį tuoktis nėra reikalo. Tačiau pamatęs mane šią nuostatą pakeitė. Man tai buvo labai malonu.

Esu tokia laiminga, kad Dievas man atsiuntė tą žmogų! Benjaminas be galo geras, ramus ir labai stiprus. Nesu sutikusi panašaus žmogaus. Jis visiems palieka didžiulį įspūdį.

Sutikus savo žmogų nebuvo minčių pasitraukti iš verslo?

Tokią galimybę turėjau ir būdama su buvusiu gyvenimo draugu, ir dabar, bet tai – ne man. Jei būčiau tik žmona, Benjaminui nebūčiau įdomi. Jam reikia partnerės, turinčios savo gyvenimą, veiklą. Mes tarsi du kariai – kažkuo esame panašūs, vienas kitą labai suprantame.

Anksčiau Benjaminas dažnai su manimi važiuodavo į Lietuvą, jam čia labai patinka. Sužinojome, kad jo senelis kilęs iš Zarasų. Jis ir atrodo kaip lietuvis. Kadangi rudenį vėl ruošiasi dalyvauti Tiberijos mero rinkimuose, turi labai daug veiklos Izraelyje ir į Vilnių dabar mane lydi rečiau.

Kodėl nusprendėte čia atvežti briliantų?

Sugalvojau taip vaikus supažindinti su Lietuva! Jaunesnysis sūnus Patrikas beveik nemokėjo lietuviškai: viską suprasdavo, bet kadangi Izraelyje gyveno nuo penkerių metų, kartais jausdavosi labiau vietinis nei tikri žydai. Net su manimi pradėjo kalbėti tik hebrajiškai. Lietuvių kalbą prisimindavo lėktuve, kai skrisdavome į Lietuvą, o čia anksčiau lankydavomės labai retai, gal tik kartą per metus. Patrikas lietuviškai kalbėjo jau su ryškiu akcentu. O vyresnysis Alonas moka net žemaitiškai!

Nusprendžiau atidaryti parduotuvę, kad vaikams priminčiau Lietuvą ir atvežčiau čia tai, ko dar nebuvo: visiems įperkamų deimantų. Norėjau, kad kiekviena moteris turėtų po briliantą. Tai įgyvendinti dabar labai palanku, nes madingi smulkūs papuošalai, kurie gali kainuoti visai nebrangiai. Pastebėjome, kad, nusipirkusios pirmą deimantuką, moterys pas mus grįžta antro ir trečio: jiems abejingų nėra...

Dvejus metus, kol atidarėme saloną, Vilniuje su vaikais praleisdavau labai daug laiko. Senamiestyje nusipirkome butą, nes norėjau, kad ir čia turėtume namus. Patrikas idealiai išmoko lietuviškai kalbėti, rašyti, skaityti. Jis čia mokėsi ir ispanų klabos, groti fortepijonu, lankė bokso treniruotes. Tačiau Lietuva jam visgi pasirodė per maža, per siaura, per ankšta, per šalta. Kai prieš pusantrų metų atidarėme parduotuvę, jis išvažiavo į Kanadą, ten įkūrė savo deimantų kompaniją. O vyresnysis grįžo į Izraelį, kuria savo deimantų parduotuvių tinklą. Dabar į Vilnių porą kartų per mėnesį grįžtu pati.

Norėjote, kad sūnūs sektų jūsų pėdomis?

Norėjau, kad jie prie manęs prisijungtų, bet neverčiau to daryti. Viskas įvyko savaime. Kai esi deimantų versle, gerai šalia turėti labai patikimus žmones, šeimos narius. Nuėjau tokį sunkų kelią, kol pasiekiau tai, ką šiandien turiu, – kam jiems vargti skinantis savąjį? Esame labai artimi, augdami sūnūs matė, kaip sunkiai dirbu, dėl jų stengiuosi. Jie man visada buvo ne tik vaikai, bet ir draugai. Mes viską išgyvenome kartu. Man iki šiol skauda širdį, kai prisimenu, kad kol aš siekiau karjeros, jie manęs beveik nematė. Taip susiklostė likimas, kad vaikams turėjau atstoti tėvą ir motiną, uždirbti gyvenimui.

Tačiau šiandien turite viską?

Mėgstu sakyti: „Galvok gerai ir bus gerai.“ Aš jaučiu vidinę laisvę, turiu žmogų, kuris man yra viskas, sėkmingą verslą – jaučiu harmoniją ir gyvenimo pilnatvę. Atėjo laikas, kai galiu džiaugtis kiekviena diena. Dievinu savo darbą. Deimantai yra kažkas tokio, jie skleidžia labai gerą energiją. Gal taip yra dėl to, kad žmonės juos perka tik džiaugsmingomis progomis: gimtadieniui, baigus mokyklą, tuokiantis. Ypatingai dienai visi nori deimanto, nes tai – brangiausias, kiečiausias, rečiausias akmuo, tai – amžinybės simbolis.