Deividas Česnauskis: „Kai sutinki mylimą žmogų, vaikai „ateina“ patys“

Kokios emocijos aplankė pirmą kartą sužinojus, jog tapsi tėčiu? Kiek laiko jums abiems reikėjo susitaikyti su šia žinia?

Šeima yra tikroji mano gyvenimo prasmė. Esu trijų vaikų tėtis. Mano gyvenime susiklostė taip, kad nesąmoningai seku savo tėvų šeimos modeliu: mūsų šeimoje taip pat yra trys vaikai – aš, mano brolis Edgaras ir sesuo Lijana (du berniukai ir mergaitė, o amžiaus skirtumas identiškas su mano vaikais). Visi – pirmas, antras ir trečias kartai, kai sužinojau, kad tapsiu tėčiu, buvo netikėti ir labai jaudinantys. Tai didelė Dievo dovana mūsų šeimai. Esu labai laimingas.

Kaip Tau žmona pranešė žinią, kad laukiasi?

Naujos gyvybės užsimezgimas, jos vystymasis ir laukimas man iki šiol yra didis stebuklas, kurį su Vaida kartu patyrėme triskart, stebėdami, daug domėdamiesi ir gyvendami laukimo džiaugsmais. Vaida kaskart pasidalindavo tokiomis žinutėmis: „Jaučiu, kad kažkas manyje jau „įsikūrė“, kad ir kaip keistai skambėtų, tos žinutės pasitvirtindavo.

Ar jauteisi pasiruošęs tapti tėčiu?

Pirmą kartą tėčiu tapau 27-erių. Ar buvau pasiruošęs? Kai sutinki mylimą žmogų ir planuoji savo gyvenimu dalintis su juo ir eiti išvien viena kryptimi, vaikai „ateina“ patys, pasirinkdami mus. 2008 m. liepos 23 d. gimė sūnus Deividas. Kai Vaida buvo šeštą mėnesį nėščia, sūnui parinko manąjį vardą – Deividas. Dabar mūsų sūnui jau dešimt metų.

Rojus gimė liepos pirmąją, 2011 metais. Birželio 30 dieną kaip tik buvo mano trisdešimties metų jubiliejus. Vaida padovanojo didžiausią jubiliejinę dovaną ir tikėjosi, kad šventinę dieną jau „sveikinsis su tėčiu“, tačiau sūnus pasirinko gimti sekančią dieną, savo dieną. O Rojaus vardą išrinkau aš (šypsosi). Nežinau kodėl, bet ilgai negalvojęs, tiesiog pasakiau – Rojus. Ema gimė birželio 27 d., 2017 metais. Jai vardą taip pat išrinkau aš, vidinis balsas liepė (šypsosi). Ema gimė savo vardo dieną. Taip pat beveik per mano gimtadienį. Labai daug sutapimų, kurie mus labai džiugina ir kaskart prisimindami dalinamės tarpusavyje.

Papasakok tą akimirką, kai pirmą kartą paėmei savo vaiką į rankas? Kokie jausmai užplūdo?

Dėl įtempto pasiruošimo naujiems futbolo sezonams neteko būti kartu su Vaida vaikų gimimo akimirkomis. Kadangi žaidžiau užsienyje ir pasiruošimas vykdavo užsienyje, su Vaida buvome sutarę, kad perku bilietus iškart, kai tik ji duoda žinią, jog jau važiuoja gimdyti į ligoninę. Ji visus tris kartus, paskutines laukimo savaites leido Klaipėdoje pas savo tėvus, kad būtų jų globoje ir laukimas būtų ramus. Esu dėkingas savo anytai Vidai ir uošviui Vaclovui, kad jie visada būdavo apsupę mano žmoną ir vaikus dideliu rūpesčiu tomis akimirkomis, kai aš negalėdavau būti kartu. Pabūdavau dieną ir vėl turėdavau lėkti iš Lietuvos. Kai visi sustiprėdavo, atvažiuodavo pas mane į Škotiją, Edinburgą, Azerbaidžaną ar Baku.

Pamenu, kai atskubėjau į ligoninę, gimus mūsų pirmagimiui Deividukui, Vaida buvo apimta didelio streso. Mama buvo išvažiavusi namo ir mus palikusi ligoninėje trise su naujagimiu, kurį reikėjo pirmą kartą pervystyti ir perrengti. Ji jau buvo puolusi spausti raudoną pagalbos mygtuką, kai aš ją sustabdžiau ir nuraminau sakydamas, kad nereikia pagalbos, tai mūsų vaikas, ne lėlė, mes viską galime padaryti patys. Neturėdamas patirties kaip tėvas, ramiai paėmiau sūnų pirmą kartą ant rankų ir pervystėme kartu. Vaida labai stebėjosi mano drąsa.

Kokie buvo pirmieji iššūkiai, susidūrus su nauja – tėčio – pareiga? Kas padėjo juos įveikti?

Naują patirtį priėmiau nuoširdžiai ir viskas klostėsi natūraliai, be streso ar įtampos. Toks žmogus esu, į viską žiūriu ramiai. Vaida kitokia, mano priešingybė. Turbūt, todėl taip harmoningai ir gyvename, auginame vaikus, vienas kitą papildydami.

Pasikartosiu, kadangi mano – sportininko gyvenimo tempas kitoks, mūsų šeimai labai padėjo ir padeda Vaidos tėvai, mano tėvai, tad tų iššūkių kaip ir nebūta. Auklių niekada neturėjome, patys auginame vaikus, pasidalindami pareigomis. O ir vaikai jau savarankiškėja, Ema lanko darželį, Rojus eina į pirmą, o Deividas į ketvirtą klasę ir net pats su viešuoju transportu važiuoja į treniruotes. Žodžiu, laikas bėga greitai (šypsosi).

Kas pasikeitė Tavo gyvenime ir pasaulėžiūroje, gimus vaikui?

Aš visada buvau Šeimos žmogus. Šeima man yra viskas. Atėjus laikui pats tapau tėčiu. Vaikai yra mūsų gyvenimo prasmė. Kiekvienas amžiaus tarpsnis toks skirtingas, kiekvienas vaikas unikalus savuoju aš, jie tokie skirtingi – kaskart vis nauji iššūkiai. Auga jie, augame kartu su jais, su jų rūpesčiais, jų mažomis problemomis.

Kurių dalykų Tave moko Tavo vaikas?

Mes mokomės vieni iš kitų. Visa šeima gyvena mano gyvenimo ritmu – futbolu. Kai Rojus paklausia mamos, kada jis pradėjo žaisti futbolą, Vaida jam atsako: „kuomet pradėjai augti mamos pilvelyje, juk ten pirmuosius spyrius mama ir pajuto“. Džiaugiuosi, kad Vaida visada su vaikais nuo pat jų gimimo buvo šalia manęs ir prisitaikė prie mano gyvenimo būdo. Vaikai visada augo matydami, kaip aš treniruojuosi ar žaidžiu rungtynes. Jie buvo ir yra mano mažieji talismanai. Jų palaikymas ir buvimas kartu mane motyvuoja. Mano komandų draugai, kolegos yra ir jų draugai. Jie gyvena futbolu kaip ir aš – vienu ritmu. Ir oras nesvarbu. Stadionas, kamuolys ir pirmyn.... 

Mano svajonė, kad nors vienas iš sūnų turėtų valios ir užsispyrimo sekti mano pėdomis. Ema, augdama tarp brolių, palaiko juos įvairiuose turnyruose, mėgsta matuotis jų aprangas, futbolo batelius bei kartais varo į neviltį mamą, nuolat išversdama stalčius (šypsosi). Vaida, aišku pasvajoja, kad dukra bus balerina arba gimnastė, na, bet nežinia kaip bus (šypsosi). Bet kuriuo atveju, džiaugiuosi, kad turiu Vaidos palaikymą, ji taip pat būna kartu su vaikais stadionuose ar tribūnose. Kaip ji pati sako: „Futbolas mūsų šeimoje yra viskas – tiek darbai, tiek laisvalaikis.“ Mes visada kartu esame, gryname ore, aktyviai leidžiame laiką, vieni kitus palaikome. Principe, net savaitgalių laisvų nėra pas mus.

Ką norėtum pasakyti kitiems vyrams, kurie bijo ar nedrįsta tapti tėčiais?

Mano patirtis: Kai sutinki mylimą žmogų ir planuoji savo gyvenimu dalintis su juo ir harmoningai eiti išvien viena kryptimi, vaikai „ateina“ patys, pasirinkdami mus. Tik kiekvienam ateina savas laikas. „Tee-tiiii“, tas žodis ištartas iš jų lūpų, suteikia Tavo gyvenimui prasmę.

VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ įkurtas tam, kad suteiktų pagalbą moterims ir šeimoms, išgyvenančioms neplanuotą nėštumą, persileidimą, nėštumo nutraukimą ar naujagimio netektį. Čia teikiama profesionali psichologinė, taip pat socialinė, materialinė, finansinė – visapusiška pagalba tiek nėštumo metu, tiek pirmuosius dvejus metus pagimdžius. Konsultacijos vyksta visoje Lietuvoje. Darbo dienomis nuo 9.00 val. iki 17.00 val. galima kreiptis telefonu 860357912 ar rašyti el. paštu pagalba@neplanuotasnestumas.lt.

Paremti centro veiklą galite trumpuoju numeriu 1406 (auka 2 Eur).