Deivis Norvilas mini 45-metį: gimtadienis – be „baliaus“, Austrijoje atrastas prosenelis ir išvogtos žuvys

„Aš tingiu, pavargau nuo balių ir nuo chebros. Man tai nebe poilsis“, – priduria Deivis, žingsniuodamas mišku su šunimi. Pokalbis su juo – kaip ėjimas per vasarišką taką: vienur – nostalgiški prisiminimai, kitur – gilūs pamąstymai apie kūrybą, tėvystę ir ilgesį istorijai, kurią norėtųsi ištraukti iš stalčiaus.

Deivi, o prisimenate, kada buvo paskutinis trankus gimtadienis?

Oj, jų buvo… Ar atsimenu? Nelabai! Gal trankiausiai atšvenčiau savo 35-metį Ventės rage. Prisimenu, kad buvo labai bloga ir ieškojau vaistų po visas apylinkes (juokiasi).

Žmogui, kuris paralelinėje visatoje nėra girdėjęs apie Deivį Norvilą – kaip save jam pristatytumėte, turėdamas tiek daug veiklų?

Artistas! Manau, kad tai nepelnytai pamirštas žodis. Artistas – žmogus, kuris dainuoja, linksmina kitus, veda renginius, vaidina. Tikriausiai į šį žodį aš ir telpu.

Esate dainininkas, autorius, laidų vedėjas, tėtis, vyras... Kuri rolė Jums prie širdies labiausiai?

Man svarbiausia tikrai yra tėčio rolė.

Koks esate tėtis?

Aš toks labai impulsyvus, bet pykčio neišlaikau ilgai. Pyktis gali trukti gal dvi minutes, o paskui jau širstu pats ant savęs, kad pasikarščiavau. Tada greitai atsileidžiu.

O pasitaiko nesutarimų dėl vaikų auklėjimo su Renata?

Oj ne, jeigu barame, tai į tą pačią dūdelę, o jeigu mylime – tai irgi į tą pačią. Labai retai išsiskiria mūsų nuomonės.

Ne kartą dalijotės, kad jūsų vaikai linkę į muziką – linkite jiems muzikanto duonos?

Tikrai nei vieno nespaudžiau ir nestūmiau. Šiandien labiau į muziką linkęs mažasis – jis tikras beždžioniukas: groja, dainuoja, vaidina, jam tai tikrai patinka. O vyresnėliui tai visai nekelia džiaugsmo – jis visai kitoks: ramesnis, santūresnis, labiau intravertas. Jo tikrai neskatinsiu eiti muzikiniu keliu. Kiekvienas turi atrasti tą sritį, kuri teiks džiaugsmą, arba tą, kurioje bus geriausias.

Savo muzikinį kelią dar 1995-aisias pradėjote alternatyvioje roko grupėje „Liūdesio gėlės“. Kiek ta roko dvasia vis dar gyva Jūsų širdyje?

Kai išgirstu šitą pavadinimą, man suskausta širdį... Gaila, kad muzikinį kelią pratęsiau vienas, o ne mes kartu. Tiesa, mes likome su kolega tik dviese, bet vis tiek jaučiu tam tikrą išdavystę, kad palikau draugą ir nuėjau vienas savo keliu. Bet rokas mane lydi visą laiką. Tiesa, gal esu konservatyvus muzikoje, bet daug gerų naujų grupių negirdžiu – neatrandu nieko ypatingo Lietuvoje.

Lietuvoje roko grupių daugėja, šiemet siuntėme ir į „Euroviziją“...

Paklauskite, ką apie šiuolaikines roko grupes Lietuvoje galvoja vienas geriausių gitaristų Tomas Varnagiris (juokiasi). Kadangi kartu koncertavome, važiuodami kalbėjomės apie tai. Aš neatmetu galimybės, kad mes jau per seni suprasti. Bet jaunajai kartai norėčiau priminti: chebra, reikia mokytis groti. Jei nori būti amatininkas, profesionalus muzikantas – turi išmanyti muzikos raštą. Negalvok, kad tapsi superžvaigžde iš niekur. Gal ir tapsi, bet net ir „The Beatles“ kreipėsi pagalbos į profesionalus. Reikia mokytis. Griūkit į mokslus, išmokit normaliai valdyti instrumentus. Kad alternatyvi muzika Lietuvoje gyva – džiugina, bet kol kas dar negirdėjau nieko tokio, ką norėčiau klausyti ilgiau nei dvi dainas...

Geriausias koncertas, kuriame teko būti žiūrovu?

Tikriausiai pirmasis „Depeche Mode“ koncertas Lietuvoje – tai buvo mano paauglystės svajonė. Vienas bičiulis mane užsikėlė ant pečių, ir visą koncertą ten prasėdėjau, nes kitaip būčiau nieko nematęs (šypteli). Koncertas buvo nuostabus. Dar labai norėčiau pamatyti „Radiohead“ ir „The Cure“ – jie yra mano sąraše.

Girdžiu, anapus telefono paukščiai čiulba – vasarojate sodyboje?

Norisi čia praleisti kuo daugiau laiko. Neseniai turėjau premjerą, baigėsi studentų darbai, filmavimai – dabar liko tik koncertai savaitgaliais. Labai noriu pailsėti – pavargau, ypač metų pabaigoje. Planuojame daugiau laiko praleisti čia, bet gal pavyks ir svetur išvykti.

Kur trauktumėt?

Iš tiesų norėčiau „aplankyti“ atrastą prosenelį Austrijoje... Viskas prasidėjo nuo giminės medžio – vienas žmogus juo užsiėmė, ir man pasidarė įdomi Norvilų linija. Tik... Ji labai trumpa. Mano tikrasis prosenelis dingo karo metu – net nuotraukų neturėjome. Atvažiavo vokiečiai, jį paėmė, ir jis dingo. Visi manė, kad jį sušaudė, nors jis buvo buhalteris. Galiausiai jį rado Austrijos lageryje – ten jis buvo išvežtas dirbti. Prabuvo ten vienerius metus ir mirė nuo kraujo užkrėtimo. Žinau, kad ten yra iškaltos pavardės, todėl norėčiau nuvykti ir surasti, parodyti vaikams – turėtų būti įsimintina kelionė.

Dažnai žmonės romantizuoja sodybos gyvenimą, bet ten juk laukia ir nemažai ūkio darbų. Pats esate ūkiškas?

Ūkiškas tikrai nesu – nelabai išmanau tų darbų. Ačiū Dievui, kad yra, kas padeda žolę nupjauti. Bet čia visada kažkas atsitinka – va, medis nugriuvo, po truputį jį tvarkau. Malkų užteks ne vienai žiemai. Bet labiausiai mane džiugina eiti prie tvenkinio ir duoti žuvims batono – jos atplaukia pasisveikinti, visos sulekia.

Mėgstate žvejoti?

Ne. Savo prūde griežtai nežvejoju – raudoni karpiukai mūsų tikras grožis. Aišku, kaimiečiai juos čia atėję neseniai išgaudė. Nežinau, ką su jais daro... Atrodo, lyg Zarasų krašte nebūtų ežerų – tik mūsų tvenkinys. O man gražu žiūrėti, tai meditacija, dėl to ir atvažiuoju čia.

Deivi, o prisimenate geriausią savo gimtadienio dovaną?

Kai man suėjo 30-imt, pasakiau, kad tai buvo geriausia dovana gyvenime – Renata man įteikė sūnų. Daugiau man dovanų ir nereikia.

Baliaus nereikia, dovanų taip pat... Tai ko gi sau palinkėtumėt po šių darbščių metų?

Neaptingti. Ir kad vienas mano veikalas, kuris jau seniai laukia stalčiuje, pamatytų platesnę visuomenę. Jis jau parašytas – apie lietuvių istoriją. Man nuobodu, kai žavimės kitų tautų herojais, o ne savais. Turime didžiuotis Lietuva – jos praeitimi, dabartimi ir ateitimi!

Fotogalerijos: