Deivydas Zvonkus šmaikščiai – apie tėvystę, ritualus ir „nelygybę“ šeimoje

Tėvo dienos proga portalui Žmonės.lt D.Zvonkus šmaikščiai pasakoja apie tėvystę, aplinkinių patarimus vaikų auklėjimo klausimais bei atskleidė priežastį, kodėl su vaikais neturi paslapčių, apie kurias nežinotų žmona Katažina.

Deivydai, kokią prasmę jums turi Tėvo diena? Kaip ją sutinkate?

Manau, kad meilė artimui neturi priklausyti nuo kalendoriaus. Šeimoje, kurioje augau, tokia diena išvis nebuvo minima. Dabar šia proga pasveikina vaikai, nes kažkas juos pamokina: „šiandien tėvelį pasveikinkit...“.

Prieš penkerius metus sulaukėte dvynukų. Daugelis sako, kad vaikų gimimas padeda suprasti savo paties tėvus – kodėl jie kažkada buvo griežti, kodėl elgėsi būtent taip. Kokiais klausimais jūs pradėjote geriau suprasti savo tėvus?

Mažuma teisi kartai, dauguma neteisi visada. Jeigu daugelis sako – greičiausiai klysta. Aš, būdamas vaikas, savo tėvus suprasdavau pakankamai gerai, todėl turbūt nebuvo jokio lūžio.

O kaip jus pakeitė tėvystė?

Tėvystė sutvarkė išblaškytą šou verslo vaiduoklio režimą. Pripratau rytais keltis tuo pačiu metu. Iki tampant tėvu, tokios disciplinos laikytis man nepavykdavo.

O ką jau spėjote per tuos penkerius metus išmokti iš savo vaikų?

Iš vaikų pasimokau į viską gyvenime žiūrėti paprasčiau.

Kai kurie tėvai vadovaujasi nuostata, kad į vaiką reikia žiūrėti kaip į sau lygų – su savo atžalomis net stengiasi bendrauti kaip su suaugusiais. Ką apie tokį auklėjimą manote jūs? Ir kokio principo bendraudamas su savo vaikais laikotės?

Manau, kad nerealu žiūrėti į vaiką, kaip į lygų. Negi reikalausi iš jo, kad uždirbtų į šeimos biudžetą tiek pat, kiek mama su tėčiu? Negi leisi vartoti alkoholį? Jeigu neleisi, o pats vartosi – tada jau nelygybė...

Kai sūnus paprašo pakelti jį ir panešioti, padarau tai su malonumu. Bet pats sūnaus neprašau, kad mane panešiotų. Irgi nelygybė turbūt...

Gyvename „supermamyčių“ ir „supertėvelių“ laikais. Esate žinoma pora, tad tikriausiai ir ne vieno patarimo įvairiais klausimais sulaukiate. Kaip reaguojate į aplinkinių pastebėjimus apie vaikų auklėjimą?

Manau, kad „supermamyčių“ judėjimo bumas buvo prieš kokius penkiolika metų. Dabar tie laikai jau praėję. Į patarimus įsiklausau, bet po to vis tiek darau savaip.

O kur pats ieškote patarimų, kai nežinote, kaip auklėti, kaip sudėtingesnėmis temomis kalbėtis su savo vaikais?

Sprendimų ieškau savo galvoje (šypsosi).

O kaip leidžiate laiką su savo vaikais? Ar jau turite kokių nors smagių ritualų, tradicijų, kurie yra tik jūsų trijų?

Su vaikais praleistas laikas stebuklingai greitai ištirpsta. Atrodo, kad nieko neveikiame ir matau, kad jau pusdienis praėjo.

Ritualams dar mano vaikai mažoki. Kai paaugs – galbūt praktikuosime pagonybę, aukosime gyvus žvėrelius ant ugnies, ar dar ką nors linksmo prasimanysime (juokiasi).

Ritualams vaikai per maži, bet gal su savo dvynukais jau turite kokių nors paslapčių, apie kurias žmona Katažina nežino?

Dukra Kornelija dabar tokio amžiaus, kai visiems pasakoja viską, dėl to bet kokios paslaptys netektų prasmės.

O koks pats buvote vaikas?

Buvau išsiblaškęs, bet mokiausi gerai. Trijų su puse metų amžiaus skaityti mokėjau geriau, negu mano vaikai dabar penkerių su puse. Net nežinau, kodėl. Gal visokios „vaikų teisės“ gina jų teisę į kvailumą... 

Kai buvote vaikas, dažnas tėvas visai kitaip auklėdavo savo vaikus – nevengė ir griežčiau nubausi. Ar esate vaikystėje sulaukęs „beržinės košės“? 

Prisimenu vienintelį kartą – kai turėjau kažkur mieste gatvėje palaukti mamos, bet užsisvajojau ir parėjau namo. Mama ieškojo manęs po visą Klaipėdos centrą, kol sugalvojo patikrinti namie. Tada sulaukiau paauklėjimo, kuris dabar atrodytų nepriimtinas. Bet ateityje ta problema nebepasikartojo, reiškia paauklėjimas davė rezultatą.

Ir pabaigai, minime Tėvo dieną, tad kokį patarimą ar pamoką, gautą iš savo tėčio, vertinate labiausiai?

Iš tėčio paveldėjau humoro jausmą, tai vertingiausia dovana.